Savivaldybės sprendimas pirkti butų socialiniam būstui buvo smarkiai sukritikuotas politikų ir socialinių reikalų specialistų. Buvusi Karoliniškių seniūnė, dabar Seimo narė konservatorė Danutė Bekintienė įsitikinusi, kad socialiai remtinų žmonių apgyvendinimo problema vis didės, tačiau sprendžiama ji netinkamais būdais.

– Sprendimą pirkti butus smarkiai kritikavo jūsų partijos kolegos savivaldybėje. Kaip kitaip spręsti šią problemą?

– Pirmiausia, aš nemanau, kad pirkti socialinius būstus savivaldybei šiuo metu yra įkandama. Juolab pirkti juos svetimais pinigais. Šiandien, dirbdama Seime, dažnai matau atvirkštinį variantą – savivaldybės stengiasi atsikratyti socialinio būsto, kurį reikia išlaikyti ir leisti nemažus pinigus. Tačiau tai irgi nėra geras dalykas, nes tokių būstų ir taip smarkiai trūksta. Dabar dažniausiai kalbama apie du variantus – būsto statybas ir pirkimą. Apie nuomą dažniausiai yra visiškai pamirštama. Aš pritariu organizacijos „Caritas“ išsakytai minčiai, kad būstą socialiai remtini žmonės galėtų nuomotis.

Suprantu, kad anksčiau šios galimybės nebuvo, todėl miestai statėsi socialinius būstus patys. Valstybės įstatymai dabar jau leidžia būstą nuomotis, tik nėra praktikos. Aš nelabai suprantu, kodėl tokios praktikos savivaldybė nesiima. Tokiu atveju atkristų nemažai problemų ir savivaldybei, ir gyventojams. Nauda būtų visokeriopa.

– Dabartinė situacija tikriausiai verčia ieškoti įvairiausių būtų, kaip būstų skaičių padidinti.

– Galiu patvirtinti, kad ši problema labai didelė ir kol kas neatrodo, kad sumažėtų ateityje. Dėl to būstų skaičius bus vis aktualesnė problema. Kaip žinoma, žmonių, stovinčių eilėse gauti socialinius būstus, yra labai daug. Žmonių, kurie nebesugeba įsigyti būsto, negali už jį mokėti, net svarbiausių poreikių negali patenkinti, yra tikrai labai daug. Ir jie tikrai ne iš blogos valios ar tingėjimo tokie tapo.

Ieškoti būdų, kaip problemą išspręsti, yra labai sveikintinas dalykas, tačiau daug idėjų kol kas nematome. Net ir siūlymas leisti būstą nuomotis taip pat nėra visų problemų sprendimas. Visai neseniai bendravau su šeima, kuri nuomojosi butą, tačiau vėliau iš jo buvo išprašyta, nuomotojai nesutiko sutarties pratęsti. Ta šeima atsidūrė gatvėje, visiškai neturėjo kur pasidėti. Tad visada gali nutikti ir taip, o ilgalaikių sutarčių valstybė juk negali garantuoti.

– Daugiabučiuose patys butus turintys vilniečiai baiminasi savivaldybės išlaikomų atvykėlių. Kurie nuo to kenčia labiau?

– Šitoks visuomenės susipriešinimas pastebimas vis dažniau. Jei valstybės išlaikomi žmonės kelsis gyventi į savivaldybės nupirktus butus naujos statybos namuose, gyventojai nebus patenkinti. Kai buvau Karoliniškių seniūnė, nuolat sulaukdavau prašymų pagelbėti ieškant socialinio būsto. Tačiau ką aš galiu padaryti? Išmesti kitus žmones iš tūkstantinės laukiančių eilės? Visus reikia mylėti vienodai, turi jis pinigų ar neturi.

Tačiau su socialinių būstų gyventojais visada turėdavome nemažai problemų. Neretai jie turi kokią nors psichinę negalią, dėl kurios sunku bendrauti, dažnai jie nesusimoka ir tos sumos, kurią mokėti jiems priklauso, pasibaigus sutarčiai nepuola jos prasitęsti. Mes patys eidavome per butus ragindami žmones tvarkytis dokumentus, nes jiems niekas nerūpi.