Miesto istoriją verta pasakoti paprastai ir nuoširdžiai, o ne stengtis ją įkalti į galvas pompastiškais monumentais. Tokia idėja nuoširdžiai patiki aplankęs žymaus Lietuvos skulptoriaus Romualdo Kvinto sostinėje stovinčias skulptūras.

Žinantiems, ko nori

Vilniuje netrūksta didingų paminklų. Į praeivius žvelgia gana niūrūs kunigaikščiai, rašytojai. Kartais atrodo, tarsi miestas norėtų ne supažindinti su savo istorija, bet grūmoti ja. Gyventojų ir miesto svečių supratingumą išbando postmodernistinė vamzdžiu vadinama „Krantinės arka“ ar ant sostinės centro tiltų pakabinti meniniai objektai. Ir šalia – žmogiška šiluma alsuojantys, organiškai į aplinkos aurą įsiliejantys skulptoriaus R.Kvinto darbai.

Išprovokuoti menininko kalbėti apie kitas, ne paties sukurtas skulptūras, nepavyksta, o ir pagarba neleidžia įkyriai kvosti nuomonės apie kolegas. Vis dėlto R.Kvintas sutinka, kad Vilniuje galėtų būti daugiau puošybos.

„Galbūt miestui trūksta aiškesnės vizijos, kaip jis turėtų atrodyti, skulptūros atsiranda gana chaotiškai. Atrodytų, kad mieste vietos yra daug, o vis dėlto nelengva gauti leidimą pastatyti skulptūrą. Susiduriame su begale biurokratijos. Paprastai nuo idėjos iki jos įgyvendinimo, kol įvykdomi visi formalumai, praeina mažiausiai dveji metai. Tikrai nemanau, kad yra kokių nors piktybiškai nusiteikusių žmonių, tikslingai kišančių pagalius į ratus. Tačiau taip jau Lietuvoje yra: per gerai gyvename, tad reikia susikurti kliūčių“, – juokėsi R.Kvintas.

Dauguma skulptoriaus kūrinių sostinėje atsirado inicijuojant privatiems asmenims ar organizacijoms. Pasak menininko, paskelbus konkursą paminklui statyti, procedūros užtrunka dar ilgiau, o galutinis rezultatas dažniausiai vis tiek kam nors netinka ar nepatinka.

„Paskelbus konkursą kūrinį renka komisija, kurią juk sudaro įvairūs žmonės, ir taip, kad visiems būtų gerai, nebūna. Tuomet kūrinys turi būti toks “nučiulptas„, ne visai nuoširdus. Žinoma, galų gale randamas kompromisas – jis nelabai geras, bet lyg visiems tinka. Kai iniciatyva privati, žmonės žino, ko nori, ir nori, pavyzdžiui, būtent mano darbų, tuomet norimas rezultatas pasiekiamas daug lengviau“, – aiškino R.Kvintas.

Be pompastikos

Viena tokių lengviau atsiradusių skulptūrų – paminklas žymiam praėjusio amžiaus pradžios gydytojui Cemachui Šabadui, prie kurios atsiradimo 2007 m. daug prisidėjo Litvakų fondas. Mėsinių ir Ašmenos gatvių sankryžoje stovinti daktaro, ištiesusio ranką į mergaitę su katinu ant rankų, skulptūra paprastai praeiviams sukelia draugišką šypseną. Tai – tarsi sustabdyta buvusio gatvės gyvenimo, taip pat reikšmingos miesto istorijos akimirka. Gydytojas dirbo Pirmojo pasaulinio karo mūšių laukuose, o ypač išgarsėjo savo nuoširdžia bekompromise pagalba neturtingiems žmonėms, kai gyveno Vilniuje, kuriame ir gimė.

Vargšais rūpinęsis C.Šabadas tapo rusų rašytojo Kornejaus Čiukovskio pasakos „Daktaras Aiskauda“ herojaus prototipu. 2 psl. >>