Mūsų nereikia išskirti, nereikia iš mūsų šaipytis ar manyti, kad nieko nesugebame. Taip apie save ir savo likimo brolius kalba klausos negalią turintis Kęstutis Gumbrys. Sėkmingai karjerą darantis vyras – įrodymas, kad blogiausia, ką galima padaryti gyvenime, tai nuleisti rankas.

Jautėsi toks vienintelis

K.Gumbrys šiuo metu bendrovėje „Rimi Lietuva“ užima kainodaros asistento pareigybę. Jo kolegos bendradarbį vertina labai teigiamai: „Kęstutis pas mus jau padarė karjerą. Labai gerai tvarkosi. Labai mielas žmogus, visad malonu su juo bendrauti.“

Iš Švenčionių rajono kilęs 35 metų vyras gyvena ir dirba Vilniuje. Gimė jis, kaip pats sakė, sveikas, bet būdamas trejų smarkiai susirgo. Tikslios ligos diagnozės gydytojai nenustatė, bet ji pakenkė tada dar vaiko klausai. Be klausos aparato jis girdi labai silpnai. Su aiškiai kalbančiu žmogumi gali šiek tiek bendrauti skaitydamas jam iš lūpų.

Vaikystėje K.Gumbrys nešiojo klausos aparatą, lankė girdinčiųjų mokyklą. Kadangi gyveno kaime, mokykla maža, moksleivių taip pat nedaug, aplinkinių pašaipų ar nesupratimo nepatyrė. Tačiau neslėpė viduje jautęsis labai blogai.

„Mokydamasis mokykloje visada mamai dejuodavau, kad esu toks vienintelis negirdintis visame pasaulyje“, – į prisiminimus grįžo jaunas vyras.

Baigęs devynias klases jis išvyko studijuoti į sostinę – į Vilniaus kurčiųjų profesinę mokyklą. „Kai įstojau į kurčiųjų profesinę mokyklą, pamačiau, kad tokių yra daugiau. Tada supratau, kad mama, sakydama, jog nesu toks vienintelis, buvo teisi. Bendraujant su kitais, turinčiais negalią, paaiškėjo, kad visi taip manydavo, iki susitiko tokių kaip jie“, – sakė K.Gumbrys.

Kyla karjeros laiptais

Yra žmonių, su kuriais bendraudamas jauti jų gerą aurą ir optimistinį požiūrį į gyvenimą. Toks pasirodė esąs ir K.Gumbrys. Profesinėje mokykloje jis studijavo batsiuvio amatą. Kurį laiką tuo ir užsiėmė. Tačiau vėliau pajuto norįs siekti daugiau. Įstojo dar kartą – į maketuotojo specialybę. Baigęs mokslus įsitraukė į ES projektą tarpininkauti įdarbinant kurčiuosius Vilniuje.

„Dirbome dviese: girdintis asmuo bendraudavo su vadovais, aš – su darbo ieškančiais kurčiaisiais. Porininkas pasakydavo, kur yra laisvų darbo vietų, ten eidavau su kurčiuoju ir vertėjaudavau jam bendraujant su personalu. Dirbdamas tame projekte bendradarbiavau ir su “Rimi„, atvesdavau čia klausos negalią turinčių žmonių“, – kaip pradėjo savo karjerą, pasakojo pašnekovas.

Projektui pasibaigus, atsiradus laisvų darbo vietų mūsų rinkoje 2009 m. K.Gumbrys sulaukė pasiūlymo iš „Rimi Lietuvos“ vadovų dirbti Personalo skyriuje. Specializacija – darbas su negalią turinčiais žmonėmis. Vyras padėdavo jiems įsidarbinti „Rimi“ parduotuvėse visoje Lietuvoje.

„Dvejus su puse metų dirbau Personalo skyriuje. Ekonomika sustojo, naujų darbuotojų nebereikėjo. Tada man pasiūlė asistento darbą Kainodaros skyriuje. Iki šiol čia ir dirbu“, – sakė pašnekovas. Paklaustas, ar šios pareigos reiškia, kad vis kyla karjeros laiptais, šypsodamasis atsakė: „Panašiai. Svarbiausia, kad nekrentu žemyn.“

Didelė aistra boulingui

Darbas bendrovėje – pagrindinis. Tačiau, be jo, jaunas vyras turi ir kitų veiklų. Viena jų – darbas nevyriausybinėje organizacijoje „Guboja“, kuri organizuoja stovyklas proto negalią turintiems vaikams. Rengiamos vasaros stovyklos prie jūros, kituose miestuose.

„Kai vasarą pasiimu atostogų, dažnai būna taip, kad per jas važiuoju dirbti su tais vaikais“, – kaip vienas darbas keičia kitą, pasakojo K.Gumbrys.

Laisvalaikį leidžia kaip ir visi: draugai, knygos, filmai, mėgsta keliauti. Tačiau didžiąją dalį laisvo laiko skiria savo aistrai – boulingui. Ilgą laiką žaidęs kaip mėgėjas, Kęstutis prieš dvejus su puse metų, nusprendęs, kad nori žaisti kaip sportininkas, pradėjo lankyti boulingo treniruotes ir dabar jau dalyvauja Lietuvos boulingo federacijos varžybose. Žaidžia jis su girdinčiais, tačiau kuriasi ir kurčiųjų komandos.

„Žaidžiančių kurčiųjų dar labai nedaug. Savo pavyzdžiu noriu jiems parodyti, kad galima žaisti tokį žaidimą kaip boulingas, noriu, kad kuo daugiau jų į tai įsitrauktų ir visiems galėtume parodyti, kad ir Lietuvoje gali būti gerų boulingo žaidėjų tarp kurčiųjų“, – sakė pašnekovas.

Padedamas trenerio, jis pradėjo organizuoti ir boulingo varžybas kurtiesiems. Tarp kurčiųjų K.Gumbrys kol kas yra lyderis, nors, jo teigimu, jau atsiranda vienas kitas stipresnis žaidėjas. Žaidžia jis ir su vienais, ir su kitais, tačiau neslėpė, kad didesnė patirtis ir motyvacija yra žaidžiant su girdinčiais.

„Jų lygis aukštesnis, atsiranda didesnis noras juos pasivyti. Bet tikiuosi, kad žaidžiantys kurtieji netruks pasivyti mane ir tada jau bus smagu konkuruoti tarpusavyje“, – džiaugsmingai kalbėjo per savaitę du tris kartus treniruotes lankantis vyras.

Su kurčiaisiais – gestų kalba

Kalbėdamas apie darbą K.Gumbrys teigė niekad nejutęs vadovų ar kitų darbuotojų priešiškumo. Pasak jo, natūralu, kad iš pradžių visiems tenka susidurti su sunkumais. „Kai esi vienas tarp daugelio kitų yra šiek tiek nedrąsu. Tačiau po truputį apsipranti tiek tu, tiek aplinkiniai. Vadovai stengiasi pagerinti darbo sąlygas, kad kurtieji gerai jaustųsi“, – pasakojo vyras.

Anksčiau buvo sunkiai įsivaizduojama, kad negirdintis žmogus galėtų dirbti kasininko darbą. Tačiau pamatę, kad tam yra visos sąlygos, kad nereikia nieko bijoti, tuo patikėjo ir patys klausos negalią turintys žmonės. Patikėjo ir tuo pasidalijo su kitais. Taip laikui bėgant norinčių dirbti parduotuvėse atsirado vis daugiau.

Darbe Kęstutis bendrauja su žmonėmis, todėl visad nešioja klausos aparatą. Kai susitinka su kurčiaisiais, aparatas jam tampa nebereikalingas.

„Būdamas tarp kurčiųjų, norėdamas pailsėti nuo triukšmo, jį išsiimu. Bendraujame gestų kalba“, – sakė pašnekovas.

Beje, galbūt ne visiems teko girdėti, kad yra ir tarptautinė gestų kalba. Tik štai kurtiesiems, K.Gumbrio teigimu, bendrauti užsienio kalba nelengva.

„Jau lietuviškai bendraudamas turi sekti kito žmogaus kalbą, jo mintis. Tai klausos negalią turintiems žmonėms gana sunku. Todėl su užsieniečiais mums daug paprasčiau bendrauti raštu“, – teigė kainodaros asistentas.

Dar trūksta tolerancijos

Save jaunas vyras linkęs vadinti optimistu, atkakliu ir turinčiu tikslų, kuriuos siekia įgyvendinti. Tiesa, buvo laikas, kai pasitikėjimo savimi trūko, bet dirbdamas įvairiuose darbuose, bendraudamas su įvairiais žmonėmis po truputį jo įgijo.

Ne paslaptis, kad negalią turintys žmonės yra šiek tiek jautresni, kad ne visada žinome, kaip reikia su jais bendrauti. Paklaustas, ar pasigenda ko nors iš visuomenės, Kęstutis sakė, jog tolerancijos vis dar mažai.

„Man labai trūksta sveikų žmonių tolerancijos. Noriu, kad jie į neįgalųjį žiūrėtų kaip į sau lygų. Kartais įsivaizduojama, kad neįgalieji daug ko negali, nesugeba, kad jiems visad reikia padėti, jų gailėti“, – nusivylimo neslėpė vyras.

Nereikia į negalią turinčius žmones žiūrėti su pašaipa. Neįgalusis irgi yra žmogus, tik turi savo negalią, kaip sakė K.Gumbrys. „Yra toks neįgaliųjų posakis: esame truputį turtingesni už sveikuosius, nes turime savo negalią“, – nusišypsojo pašnekovas.