„Šiuo metu gyvenu žiemiškai, įsisupus į devynis šalikus, vilnones kojines, kiškio kepurę ir tik kartais iškišu nosį į lauką. Klausausi muzikos, groju. Daug mąstau ir svajoju. Lesinu balandžius ir varnėnus ant savo palangės, o jie sparnais į langus kiekvieną rytą sveikina mane“, – svajingai sako Eglė Sirvydytė.

– Kokį gyvenimo etapą gyvenate?

– Gyvenu kūrybiškai ir gan ramiai. Žinoma, kai pasaulį rengiasi išvysti nauji projektai, jų išvakarės būna labai intensyvios – tuomet ir valgyti užmirštu, ir miegoti. Po premjerų vėl viskas aprimsta, kol įsibėgėja ir įgauna pagreitį nauji darbai – esu kaip tas žaislinis vilkelis.
Birželį apsigyniau magistro laipsnį universitete, buvau apsigyvenusi bibliotekose, kol parašiau didžiulį darbą, ir dabar mėgaujuosi sielai artimais darbais ir kūryba, kuriai galiu skirti daug laiko. Labai džiaugiuosi, kad nebėra atsiskaitymų, egzaminų, sesijų. Nors mokslų pasiilgstu, vis pagalvoju apie podiplomines psichoterapijos studijas, bet kol kas labai tyliai.

Kalbant apie kūrybą, lapkritį pasirodė Vytauto V.Landsbergio spektaklis „Atėjau, pamačiau, negalėjau“, kuriam turėjau garbės aranžuoti ir kurti muziką. Su Aivaru Ruzgu (elektroakustinės muzikos projektas mmpsuf) į pasaulį išleidome elektroninės muzikos leidinį „Retina“. Jau dirbu prie kito albumo, o rudenį svajoju apie didžiulį gyvo atlikimo kūrinį koncerte, apie kurį irgi dar nenoriu išsiduoti. Viskam savas laikas.

– Spaudoje apie jus rasti išsamios informacijos neįmanoma, tačiau gerbėjai suranda jus, kad ir kur koncertuotumėte. Kaip pavyksta išlaikyti ryšį su klausytojais?

– Iš lūpų į lūpas, bučiuojantis. Juk socialiniais tinklais žinios plinta šviesos greičiu, o kas ieško, domisi, tas randa. Nors, kalbant apie mano pačios viešumą, aš kaip tik galvoju, kad informacijos daug, ir gal net per daug. O straipsnių klausimai ir temos dažnai kartojasi. Dažnu atveju mažiau reiškia daugiau.

– Esate subūrusi grupę, tačiau „Palėpės muzikoje“ pasirodysite su savo akustine programa. Koks atlikimo būdas jums labiau patinka?

– Man patinka toji nepriklausomybė, kai scenoje esu viena – tai yra didelė privilegija ir malonumas. Akustiniuose koncertuose aš esu laisva ir nuolat žaidžiu. Bet solo koncertai yra sudėtingesni energijos prasme. Solo koncertams reikia daug vidinės jėgos. Grojant grupėje – šiuo atveju duetu mmpsuf minimalistinės elektronikos projekte – man patinka priklausyti, man patinka jausti užnugarį ir tuo pat metu priešakines linijas. Esu labai laimingas žmogus, nes Aivaras yra ir mano geriausias draugas, artimiausias bičiulis ir stiprus kūrybinis partneris – visus džiaugsmus, vargus bei negandas dalijamės pusiau.

– Ką savo muzika nori perduoti žiūrovui?

– Muziką, kartais istorijas, dažnai – idėjų pasaulius.

– Ar jūsų dainos, atliekamos pirmą kartą, skambėjo kitaip, nei tos pačios dainos skamba dabar? Ar pati pasikeitėte, ar kartu keičiasi ir dainų interpretacijos?

– Interpretacijos tikriausiai mažiausiai kinta. Istorijos užfiksuotos, įsirėžusios į tekstus ir melodijas. Kai kurios jų labiau išblukusios, kai kurios dar vis jautrios ir aktualios. Jaučiu, kaip keičiasi atlikimas, mano manieringumas ir technikos. Sako, kas septynerius metus visos žmogaus kūno ląstelės visiškai atsinaujina. Tikiu, kad ne tik fiziškai, bet ir dvasiškai, nes šiuos procesus labai jaučiu – kažkas valosi, kažkas naujai gimsta. Kartais atrodo, kad toji Eglė, kuri dainavo ir kūrė prieš septynerius metus, yra visai kitas asmuo.

– Kokią vietą jūsų gyvenime dabar užima muzika?

– Didelę ir svarbią. Esu laiminga, kad gimiau šitoje valstybėje šiuo laiku, gyvenu dabar, kai turiu galimybę kurti ir muzikuoti, kad yra žmonių, kurie man labai padeda ir tiki. Tikiuosi, kad kada nors ateis toks laikas, kai aš galėsiu jiems atsidėkoti tuo pačiu. Esu labai laimingas žmogus.

– Ar ateitį sieji su muzika?

– Pasaulyje yra tiek daug įdomios veiklos. Kartais juokiuosi, kad jei nebūtų muzikos, tai tikriausiai būčiau psichologijos mokslų daktarė ir gyvenčiau bibliotekose – rašyčiau mokslinius straipsnius, siekčiau akademikės karjeros. Bet muzika viską radikaliai keičia. Apskritai, kūryba yra didžiausia Žmogiškoji jėga.

Man dar labai patinka darbas su vaikais ir jaunimu. Organizuojame stovyklas, holistines ir kūrybines. Kartais dėstau ir vedu mokymus.

Muzikos kūryba yra gan autistiškas užsiėmimas. Daug laiko tarp keturių sienų, daug laiko su savimi ir apie save. O man dar labai patinka žaisti, stovyklauti, keliauti, bendrauti, gyventi bendruomeniškai ir daug patirti. Mano muzikinis kelias lig šiol buvo labai įdomus ir turtingas. Jei ir toliau šitokiais Žmonėmis, sieksniais ir šviesmečiais būsiu apdovanota, galėsiu, matyt, ir iki Jupiterio pėščiomis nukeliauti.

Kur: P.Stulgos lietuvių tautinės muzikos instrumentų muziejaus salėje (Zamenhofo g. 12).
Kada: vasario 24 d. 19 val.