„Direktorius.“ Taip užrašyta ant Kauno tardymo izoliatoriaus vadovės Živilės Mikėnaitės kabineto durų. Ji – pirmoji per Lietuvos bausmių istoriją moteris, vadovaujanti tokiai įstaigai. Kai kurių darbuotojų geležine jau pavadinta moteris į vyriškos giminės žodį reaguoja tolerantiškai.

Sunkmečiu reikia moterų

– „Direktorius“ – tai žodis vartojamas bendrinėje kalboje. Nesu feministė, tad koks skirtumas? – tikino Kauno tardymo izoliatoriaus direktorė Ž.Mikėnaitė.

– Dirbate vyriškoje įstaigoje, kur moteris, juolab vadovė, – labai neįprastas reiškinys.

– Kodėl vyriškoje? Visiškai nesutinku. Man įdomu. Išbandymas, ar sugebėsiu.

– Tokia moteris turi būti „uch“. Kaip rusai sako „baba...“

– ... s jaicami? (Kvatojasi.) Nemanau. Juk ir vyrų yra, kuriuos galime pavadinti lebedomis, kitaip tariant – skystakiaušiais. O moterys gali viską tvarkingai suskirstyti. Tai priklauso nuo asmeninių savybių.

Kai yra pinigų, lengva būti vyru, o kai nėra, atsiranda sunkumų. Viskas gula ant moters pečių. Ne tik maisto gamyba. Gal sunkmečiu ir reikia tokių moterų?

– Moterys grobia valdžią?

– Man nepatinka žodis „grobti“. Aš dalyvavau konkurse su trimis vyrais. Buvo vertinama daug kas: užsienio kalbos mokėjimas, atlikome įvairius testus, teko bėgti kilometrą ir 100 metrų tvoskiant 30 laipsnių karščiui.

– Moterys perima valdžią apgaule?

– Moterys stiprios, profesionalios. Ne tik Lietuvoje. Istorija mena įvairių moterų. Juk narpliojant vyriškus reikalus neretai sakoma: „Ieškok moters.“

– Jūs – už augančią feminizmo bangą? Suomijos ar Danijos modelis Lietuvoje patiktų?

– Ne! Man patinka moteriai rodoma pagarba, dėmesys, kai jai užleidžia sėdimą vietą, praleidžia pro duris.

Nemėgsta intrigų

– Džiazas – jūsų silpnybė?

– Ne. Tik vienas iš pomėgių. Taip pat kelionės, filmai, knygos. Tiesa, jas skaitau, kai būna laiko. Dažniausiai grįžtu kaip išsunkta citrina. Daugiausia skaitau per atostogas. Viena paskutinių, kurią skaičiau, – apie streso valdymą. 2 psl. >>