– Pokalbį norėčiau pradėti nuo savo įspūdžio. Viena vertus, dėl technologijų, leidžiančių kone bet kam kalbėti ir būti išgirstam, žiniasklaida ir žodžio laisvė šiandien išgyvena ypatingą laisvę, tokią, kokios niekada neturėjo. Kita vertus, pastebime ir tai, kad žodžio laisvė susiduria su didžiulėmis problemomis, ribojimais. Kaip manote, ar tai nėra laisvės paradoksas?

– Sakyčiau, kad su laisve visada buvo problemų. Idealus laikas, kad visi galėtų mėgautis laisve, niekada neegzistavo. Mano požiūriu, laisvė yra tikslas, kurio mes visada stengiamės siekti. Vis dėlto  tai nereiškia, kad bet kas iš mūsų turi absoliučią laisvę. Tam tikru požiūriu, laisvė gali būti sulyginama su rojumi.

– Tuomet, jei pažvelgtume į Europą, kokios šiuo metu čia yra grėsmės žodžio laisvei?

– Tokių grėsmių yra daug. Ir jos egzistuoja nepaisant to, kad, mano  požiūriu, žurnalistika yra labai taikinga profesija, o žiniasklaida – labai taikinga verslo sritis. Vis dėlto šioje srityje susiduriama su didžiulėmis grėsmėmis, kurios aprėpia ir fizinį smurtą, ir ekonominį spaudimą, ir turinio ribojimą, ir labai daug įžeidinėjimo. Europoje, žinoma, problemos skiriasi, jos skirtingos skirtingose šalyse, bet egzistuoja bendros tendencijos, kurios tam tikru lygiu aktualios visur.

Įvardyčiau kai kurias jų konkrečiai – tai yra grėsmės fiziniam žurnalistų saugumui, pernelyg daug žurnalistų nužudoma, pernelyg daug jų susiduria su fiziniu susidorojimu (sumušama, uždaroma į įkalinimo įstaigas už vykdomą profesinę veiklą). Nekalbu apie nužudymus apskritai – kalbu būtent apie nužudymus dėl žurnalistinės veiklos – dėl rašomų straipsnių, rengiamų tiriamųjų reportažų.

Kita grupė grėsmių susijusi su naujomis technologijomis, kurios iš esmės ir labai dideliu mastu šiandien pakerta laisvos žiniasklaidos egzistavimą. Technologijų egzistavimas iš tradicinės žiniasklaidos perima reklamą, nors šiandien tradicinės žiniasklaidos priemonės taip pat turi savo kanalus ir internete. Tačiau egzistuoja tūkstančiai tinklaraščių, kurie iš tradicinės žiniasklaidos kanalų perima reklamą. Kad ir feisbukas, kurias šiandien yra didžiausios aprėpties kanalas visame pasaulyje. Tad, kalbėdami apie šiandieninę žiniasklaidą, visų pirma turėtume pradėti nuo kalbos apie feisbuką, o tik tada – apie kitas visuomenės informavimo platformas.

Tuomet kaip viso to pasekmė išryškėja konkurencija, dėl kurios turi būti apkarpomos redakcijos, atlyginimai, o tokiu būdu apribojamos galimybės kurti rimtą tiriamąjį žiniasklaidos turinį. Visa tai, akivaizdu, yra grėsmė žiniasklaidos laisvei, nes dienos pabaigoje nukenčia skaitytojai. Vis dėlto tūkstančiai naujų žiniasklaidos kanalų toli gražu nereiškia tūkstančio naujų ir kokybiškų žiniasklaidos pranešimų. Dažniausiai tie  tūkstančiai informacinių žinučių tėra perpublikuojamos iš vienų kanalų į kitus. Be to, jos taip pat nėra žinutės, kurios išties būtų skaitytojui naudingos ir kurias reikėtų žinoti. Taigi tai – akivaizdi grėsmė, su kuria susiduria žurnalistai.

Dar viena ypač svarbi grėsmė žiniasklaidai, kuriai turėtų būti skiriamas ypatingas dėmesys, –  grėsmė, ateinanti iš vyriausybių. [...] Tai yra žurnalistų sekimas, nes vyriausybės suteikia teises slaptosioms tarnyboms sekti ir tikrinti žurnalistus, tikrinti elektroninę erdvę (jų pašto dėžutes, svetaines, sekti jų veiklą ir t. t.). Ir, deja, tai vyksta visur – nuo Rytų iki Vakarų. Ši kontrolė gali būti skirtingo lygmens, o tikrieji jos mastai mums turbūt liks nežinomi, vis dėlto tai egzistuoja plačiu mastu.

Šiandien vyriausybės žiniasklaidai taip pat daugeliu atvejų daro stiprų politinį spaudimą per priimamus įstatymus, kurie liečia radikalią kalbą, propagandą, bet reikia turėti omenyje tai, kad propaganda skirtingose šalyse suvokiama skirtingai. Vis dėlto, kaip rezultatas, tokie įstatymai įteisina tam tikrą savicenzūrą, o jei tik cenzūra įteisinama bent viename mažame žingsnyje, ji niekada nebesustos.

– Jei apie grėsmes žodžio laisvei kalbėtume konkrečiau – į kokias šalis atkreiptumėte didesnį dėmesį?

– Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos Atstovybė žiniasklaidos laisvei atlieka stebėseną visose šalyse. Praėjusiais metais mes dirbome su 200 atvejų 43 šalyse. Mes neišskiriame Vakarų ar Rytų. Jei nužudytas žurnalistas, nesvarbu, kur tai nutiko – Turkijoje, Ukrainoje, Rusijoje ar Didžiojoje Britanijoje. Mes privalome apie tai kalbėti, privalome įsikišti, privalome kreiptis į vietinę valdžią ir reikalauti, kad ji imtųsi veiksmų, kad tokios situacijos jų šalyje būtų užkardytos.

Žinoma, kai kurios šalys išsiskiria ir padėtis jose yra žinoma. Pavyzdžiui, Turkijoje daugiausia įkalintų žurnalistų. Rusija, Turkija ir Azerbaidžanas pirmauja pagal užblokuotų interneto portalų skaičių dėl pačių įvairiausių priežasčių, ir nebūtinai dėl įteisintų įstatymuose. Skaičiuojama daugybė atvejų, kai žurnalistai fiziškai užpuolami – prisiminkime įvykius Maidane 2013–2014 m., kai dešimtys žurnalistų buvo užpulti policijos. Tačiau tokių atvejų gausu ir kitose šalyse.

– Ar išskirtumėte dominuojančius pažeidimus? Kokie jie ir kokiose šalyse jų fiksuojama daugiausia?

– Tokios statistikos nerengiame. To nedarome iš esmės dėl to, kad niekam nesuteiktume galimybių mūsų apkaltinti tuo, jog sutelkiame savo žvilgsnį tik į tam tikras šalis ar į tam tikras žiniasklaidos bei žurnalistų veiklos sritis.