Quantcast

V. Rumšas: lietuviai emigruoja, nes jiems atsibodo melas

Susidaro įspūdis, kad visus tuos nepriklausomybės metus valdžia melavo savo žmonėms ir kiekvienas melavo vienas kitam, interviu LRT.lt sako aktorius ir režisierius Vytautas Rumšas. „Gal nemelavome tik tuomet, kai susikibome už rankų Sąjūdžio kelyje ir dar šiek tiek vėliau, bet ilgainiui viskas keitėsi. O už melą reikia mokėti“, – interviu LRT.lt sako aktorius ir režisierius Vytautas Rumšas, svarstydamas emigracijos priežastis.

V. Rumšas teigia, kad esame nykstanti tauta, tačiau kartu jis kelia klausimą: gal žmonės išeina tam, kad sugrįžtų? Iškart ir atsako: nebent į švaresnę Lietuvą. „Nesakyčiau, kad visi bėga į Švediją kuriame nors uoste vogti valčių motorų. Išvažiuoja ir kiti – tie, kurie tikrai neturi iš ko pragyventi“, – sako V. Rumšas.

Aktoriaus įsitikinimu, sovietmetis išdaužė mūsų tikėjimą valstybe ir savimi. Visuomenė esą yra suskilusi į tuos, kurie dar tiki savo šalimi ir žino, kaip sunkiai ją kūrė mūsų protėviai, ir tuos, kurie ketina išvažiuoti arba, prireikus ginti tėvynę, net nesiruošia į rankas paimti ginklo ir priešintis agresoriui. „Jei suvoki, kaip auga valstybė, tu gali padaryti bet ką. Netgi įveikti savo tingėjimą ar baimes, įsitikinimą, kad valdžia nesikeis. Jei aš galvoju, kad Lietuvai bus geriau, jai iš tiesų ir bus geriau. Vis dėlto turime eiti į šviesą“, – LRT.lt siūlo V. Rumšas.

Vaidinęs daugelyje svarbiausių Nacionalinio dramos teatro spektaklių, sukūręs keliolika vaidmenų kino filmuose ir televizijos serialuose V. Rumšas tikina, kad žmonėms dabar reikia visai kitokio teatro. „Juozo Miltinio laikų jau nebus. Dabar viskas eina žemyn, bet kuo blogiau – tuo geriau. Kažkada nusileisime labai žemai, galbūt net trinktelėsim, bet vėl pakilsime“, – mano V. Rumšas.

– Susitinkame Lietuvos nacionaliniame dramos teatre. Kiek metų jūs jau čia ir kiek – apskritai teatre? Kadaise šiam teatrui ir vadovavote (2000–2005 m.).

– 1969-aisiais pradėjau studijuoti tuometėje Lietuvos konservatorijoje, 1973-aisiais baigiau ir pradėjau dirbti Lietuvos nacionaliniame dramos teatre. Pabuvau teatre neilgai, metams reikėjo išeiti į sovietinę armiją. Grįžau čia 1974-aisiais, taip ir eina gyvenimas. Nuo 1974-ųjų praėjo jau 43 metai. Nemažai, nemažai... Nors man neatrodo, kad tai buvo labai seniai.

Neseniai buvome išvažiavę į Lioną gastrolių su spektakliu „Didvyrių aikštė“. Eglė Gabrėnaitė sako: Jėzau Marija, kai atėjome į teatrą, kokie, mūsų akimis, buvo visi seni, nors jiems tuomet buvo 45–50 metų. Tai kaip dabar mes jauniems aktoriams atrodome? Galbūt taip pat. Bet aktoriai tuomet buvo stiprūs profesionalai.

– Jūs, kalbėdamas apie praeitį, ją prisimenate su šypsena. Koks tas laikas tuomet buvo? Ar kartotumėte viską, jei turėtumėte galimybę?

– Ką čia bekartosi... Ką Dievas duoda, jei sugebi priimti, priimi. Jei nesugebi – esi kvailas. Jei nesusitvarkai, tai tau kerta per sveikatą, karjerą. Bet, prisimenant tuos laikus, reikia pasakyti, kad į profesionalus vyresnės kartos aktorius žiūrėjau su pagarba ir negalvojau, kad jie – seniai. Buvo jaunystė, daug energijos, vaidinome beveik kasdien. Kol šį teatrą remontavo, persikėlėme į J. Basanavičiaus gatvę. Dar buvo nemažai gastrolių Kauno dramos teatre, bet energijos užteko viskam. Buvo ir „chaltūrų“ – darbo radijuje, televizijoje, kino studijoje. Bet visur suspėdavome. Be mobiliųjų telefonų.

Galbūt tėvų ir pedagogų buvau išaugintas dirbti visiškai atsidavęs. Nepastebėjau, kad tais laikais kas nors dirbdavo „puse kojos“. Matydamas vyresnius aktorius visada norėjau pasitempti.

– O šiandien tarp kolegų, ypač jaunų, daug darbo matote „puse kojos“?

– Negaliu pasakyti, kad daug jaunų aktorių vaidina „puse kojos“. Nors, atrodo, vaidinant skiriama energijos, bet yra vienas „bet“. Norisi didesnio įsigilinimo į medžiagą, gilesnio personažo atskleidimo. Su nepriklausomybe atėjo toks vaidmens kūrimo bruožas – atskleisti save. Anksčiau aktoriai kurdavo personažus, charakterius – tuomet buvo tikrai įdomu. Dabar mūsų režisieriai nebepriima perukų ar grimo, nors tai yra charakterio dalis ir daug duoda tiek pačiam aktoriui, tiek personažui. O ir žiūrovas, matydamas tokį aktorių, gali greičiau suprasti personažo charakterį. Dabar, jei leidžia prisiklijuoti ūsus, jau yra daug.

– Visai neseniai Lietuvoje su Maskvos J. Vachtangovo teatru viešėjęs režisierius Rimas Tuminas pasakė, kad nesupranta šių dienų ir aktualijų jose neieško, todėl jo žvilgsnis, kaip ir anksčiau, krypsta į klasiką. Ar jūs suprantate šių dienų aktualijas?

– Manau, kad klasika tikrai svarbiausia. Negali sakyti, kad nėra lietuviškos dramaturgijos, bet su klasika yra ką veikti visiems – ir režisieriui, ir artistams, ir dailininkams. Kodėl taip yra? Nes talentingas ir genialus dramaturgas užkabina ne tik savo amžių, bet visą amžinybę. Ten atskleidžiami visi klausimai, kurie mus visada jaudino. Galima imti ir šiuolaikines aktualijas, bet man tai labiau panašu į tų laikų teatrą, kai jis būdavo rengiamas prancūzų ar italų turgaus aikštėse. Ten artistai kalbėjo apie tų dienų aktualijas, nes norėdavo sudominti žiūrovą.

O šių dienų aktualijos... Jei atvirai, man tai neberūpi. Žinau, kad pagrindas – visai kitur. Vis dėlto teatras turi atlikti savo pagrindinę misiją – apvalyti žiūrovą ir pats artistas privalo apsivalyti prieš žiūrovą. Žiūrovui reikia suteikti ne smukimą žemyn su keiksmažodžiais – klasikoje to niekada nebuvo. Tegul būna, bet tai praeis, nes tai – šiukšlė, tai žmogaus nekelia. Svarbiausia, kad žmogus turėtų viltį ir kažkas jį keltų – kad ir tragedija, nes visada gera tragedija žmogų kelia – tai yra gilūs jausmai, taurūs poelgiai. Williamas Shakespeare`as rašė būdamas žmogumi, o ne kokiu nors krokodilu. Tik mes gyvename ne tuose amžiuose, kuriuose gyveno jis.

Neseniai mačiau, kaip jauni žmonės sėdi kavinėje sulindę į telefonus. Lyg ir šnekasi, bet kažką spaudo telefonuose. Išmanieji telefonai daro savo darbelį, neleisdami žmogui pabūti su savimi.

Kas iš to, kad dabar turime išmaniuosius telefonus? Tai yra niekis, tik nuvedimas nuo žmogiškojo požiūrio. Ne ėjimas į save, bet nuo savęs. Neseniai mačiau, kaip jauni žmonės sėdi kavinėje sulindę į telefonus. Lyg ir šnekasi, bet kažką spaudo telefonuose. Išmanieji telefonai daro savo darbelį, neleisdami žmogui pabūti su savimi.

– Esate sakęs, kad žmogus būna turtingas tada, kai pabūna su savimi. Ar daug laiko turite tik sau? Nuolat visur bėgate – teatras, serialas, kinas, įgarsinimai...

– Yra laiko sau. Dabar nėra tiek daug vaidmenų teatre, bet ilgainiui supranti, kas yra esmė. Svarbiausia pažinti save ir išeiti šioje žemelėje mokyklą, kad galėtum būti laipteliu pakylėtas, pakeltum savo dvasią į viršų. Jei nuolat būni masėse, tu tik save atiduodi. Jei atiduosi, kažką ir gausi, bet norint atiduoti, reikia kažką ir turėti, o tam reikia pabūti su savimi, skaityti. Bijau sakyti, ar reikia žiūrėti televiziją. Manau, kad nebereikia.

Žinote, pasaulyje yra daug išmintingų žmonių, bet tų, kurie ateina ir tampa tau reikšmingais, nėra daug. Tau jie reikalingi, bet jų reikia ir ieškoti. Tu ieškai, ko tau trūksta, ir jei ieškosi – tikrai surasi. Kažkas tau gali pasiūlyti knygą ar pasakyti vieną sakinį, bet išgirdęs tą sakinį tu gali pakeisti savo požiūrį. Štai čia yra judėjimas pirmyn.

Neseniai į sąmonę įkrito žodis „tarnauti“. Neatiduoti, o tarnauti. Tarnauti kam? Bet kam. Esmė yra tavo pašaukimas, ir man atrodo, kad tai svarbus dalykas. Jei savęs neieškosi, viską darysi automatiškai. Kartais į darbą reikia eiti kita gatve, kad kiltų kitokios mintys. Jei žmogus nenori keistis, jis yra lyg stovintis vanduo, kuris tampa niekam nereikalingas. Kartais verta „išsimušti“ iš tų pačių banaliųjų kelių, pamatyti kur kas daugiau.


Šiame straipsnyje: Vytautas Rumšasemigracija

NAUJAUSI KOMENTARAI

tikra tiesa,melagiai valdo lietuva,priimineja istatymus

tikra tiesa,melagiai valdo lietuva,priimineja istatymus  portretas
tokius kurie zmones daro istatymo ikaitais,prisiminkim garsuji PSD istatyma,kai zmogus moka uz nieka. lietuvoje, viskas daroma kad tik zmogui butu kuo sunkiau gyventi,ir jis emigruotu.. ....netikiu,kad kada nors lietuva klestes,nes jau 26 metai ja valdo neismaneliai.kurie zmones skurdina.

Lyda Gudoniene

Lyda Gudoniene portretas
"Sovietai" nesunaikino mūsų tautos dvasingumo, nes tada buvo galimybė aplankyti visus spektaklius ir Dramos teatre, ir Muzikiniame. Tiesa, eilėse tekdavo "pasistumdyti". O dabar esu laisva nuo bet kokio kultūrinio gyvenimo: nebeįperku knygų nei bilietų į spektaklius. Tai "ne mano kišenei". Gėda prisipažinti, Laisvoje Lietuvoje, Dramos teatre neteko aplankyti nė vieno spektaklio. Na į Muzikinį teatrą nueinu tik kartą per metus. Va, prie ko privedė "laisva" Lietuva. Nelieka pinigėlių tokiems renginiams. O aš, kvailė, 1991 m sausio 13-tą prie Parlamento stovėjau. Ar buvo verta??? Jei būčiau jaunesnė, tikrai emigruočiau ir niekada į Lietuvą nebegrįžčiau.

nijole

nijole portretas
malonus pokalbis .nors nesutinku ,jog" sovietai" sunaikino musu-lietuviu dvasinguma .o ir I miskus eiti nebereiks nes karo ar okupacijos pobudis bus kitoks .o kas del religijos?! tai apsoliuciai nesutinku tik religijos [skirtingumas] ir iskelia karus ... TEISUS yra R. Dowsonas:religija ..tai tik iliuzija ...ar neisprususiu bemoksliu ....kvailinimas...toliau..juos laikyti tamsoje baimeje ..svarbu likti ZMOGUMI nesmerkiu tikinciu dievybemis - bet tai nepakileja juos nei vienu laipteliu auksciau blaiviai mastanciu --kurie blaiviai masto" pasakomis "neuztersia savo vaiku samone kuri apsoliuciai kertasi su mokslo pasiekimais. O lietuvaiciai zinoma grish [kai kas ir negrish] ..gaila kad zmones turi vykti I svetimas salis kad pramisti kad islikti...tam kad ir laikinam zemes kelyje.....
VISI KOMENTARAI 5

Galerijos

Daugiau straipsnių