Švyturiai atveriami sunkiai

Pirmą kartą po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo buvo surengta navigaciniams ženklams skirta mokslinė konferencija. Ji susieta su Klaipėdos uosto švyturio 220 metinių minėjimu. Šalia gilių mokslinių, istorinių pranešimų daugiausiai diskusijų sukėlė Klaipėdos universiteto studentės Lauros Žalandauskaitės pranešimas apie praktinį švyturių kaip kultūros paveldo pritaikymą turizmo reikmėms.

L.Žalandauskaitė aplankė Nidos, Pervalkos, Ventės ir Uostadvario švyturius ir įsitikino, kad jie turizmo reikmėms beveik nėra pritaikyti. Trūksta elementariausių dalykų – tinkamų priėjimo takų, informacinių stendų, šiukšliadėžių. Prie švyturių nėra kioskelių su suvenyrais ir kitokia atributika, susieta su navigacija.

Nė vienas Lietuvos švyturys, išskyrus Ventės rago, kol kas oficialiai nėra atveriamas lankytojams. Atskirais atvejais, dažnai iš anksto tariantis, dar galima patekti į Uostadvario ir Nidos švyturius. Turizmui visiškai nepritaikytas Kuršių mariose ant vandens esantis Pervalkos švyturys.

Bendrai Lietuvoje švyturiai visuomenei atveriami itin retai, dažnai tik išskirtinėmis progomis.

Šių eilučių autoriui prieš kelis metus teko lankytis Lenkijos Rozewie švyturyje šalia Vladislavovo. Savaitgalį nustebino didžiulis lankytojų srautas. Traukia ne tik švyturys, bet ir šalia jo įrengta su navigaciniais įrenginiais susieta senų daiktų paroda. Šalia švyturio esančiame parodų centre išvydome ir palangiškio švyturių tyrinėtojo Aido Jurkšto pieštų Baltijos jūros šalių švyturių parodą.

Ko trūksta prie švyturių?

Išanalizavusi Lietuvos švyturių sąsają su turizmu L.Žalandauskaitė pasiūlė atskiras rekomendacijas Nidos, Pervalkos, Ventės rago ir Uostadvario švyturiams. Taip pat bendras rekomendacijas pristatant Lietuvos švyturius.

Prie Nidos švyturio siūloma sutvarkyti priėjimo takus, nuorodas, išryškinti senojo baigiantis karui susprogdinto švyturio liekanas, įrengti suvenyrų prekybos vietas, kaip švyturio aplinkos neatsiejamą dalį pristatyti Urbo kalną.

Prie Pervalkos švyturio be nuorodų įrengti ir apžvalgos bokštą krante iš kur galima būtų stebėti ant vandens esantį švyturį. Kaip švyturio neatsiejamą dalį kartu pristatyti ir Žirgų ragą.

Prie Ventės rago švyturio L.Žalandauskaitė pasigedo transporto privažiavimo, nes mokama aikštelė yra tolokai nuo švyturio. Taip pat Ventėje turėtų būti prekybos švyturių ir kitais suvenyrais vieta.

Uostadvaryje švyturys, kurį valdo Vidaus vandens kelių direkcija, turėtų būti dažniau atvertas lankytojams. Prie švyturio reikėtų įrengti ir automobilių stovėjimo aikštelę, dviračių stovus, informacines lentas, suoliukus, sutvarkyti takus.

Prie mobiliųjų technologijų pripratusio jaunimo atstovė L.Žalandauskaitė rekomendavo sukurti internetines svetaines ar mobiliąsias programėles, kurioje būtų pristatomi Lietuvos švyturiai, kartu pateikta ir naudinga informacija apie netoli švyturių esančias maitinimo, nakvynės vietas. Jos nuomone, apie Lietuvos švyturius turėtų būti sukurtas informacinis filmukas platinamas „Youtube“ ir panašiose svetainėse.

Apie Lietuvos švyturius pasigendama ir nemokamų lankstinukų su žemėlapiais ir informacija apie švyturius. Jau nekalbant apie tai, jog apie Lietuvos švyturius mažai yra ir mokamos turistus galinčios sudominti medžiagos.

Lietuvos švyturiai – vertingi

Diskusijai apie švyturių pritaikymą toną davė Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto docentės Nijolės Strakauskaitės teiginys, kad studentė turinti atsargiai dalinti rekomendacijas dėl Pervalkos švyturio pritaikymo, nes Kuršių neriją pramoginių laivų savininkai ir taip siaubia. Jos nuomone, nereikia prie Pervalkos švyturio jokių takų, apžvalgos aikštelių, nebūtina, kad „švyturys būtų ranka pačiupinėjamas“, nes ir „be švyturio žmonės gali ramiai gyventi“.

„Nuo vandens turizmo nepabėgsime. Pervalkos švyturys yra istorinis objektas. Pristatant istoriją turi būti orientuojamasi į visuomenę. Vienas takas prie švyturio nesugriaus visos Kuršių nerijos. Jei turime gražų švyturį – kam jį slėpti nuo žmonių?“, - klausė kitas to paties Klaipėdos universiteto mokslininkas Klaidas Perminas.

Jūrinės kultūros koordinacinės tarybos prie Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos pirmininkas Petras Bekėža mano, kad „reikia sutvarkyti aplinką, padaryti priėjimą prie saugomų objektų, kad tiek šalies gyventojai, tiek turistai iš užsienio galėtų juos lankyti, kad žinotų, jog ir Lietuva turi jūrinį paveldą“.

„Turizmui būtų svarbu, kad Lietuvoje turime švyturius. Galime išleisti gražius atvirukus, bet jei nebus priėjimų prie paveldo objektų kam tada juos saugoti. Iš galime didžiuotis, kad mūsų švyturiai yra gana seni. Ir švyturių griuvėsių liekanos pateiktos su istoriniu pristatymu yra vertingos. Linkėčiau, kad paveldas būtų vis labiau atrastas mums patiems ir visai visuomenei“, - svarstė Kultūros paveldo departamento direktoriaus pavaduotojas Audrius Skaistys.

Lietuvoje esančius keturis Baltijos jūros švyturių valdančios Lietuvos saugios laivybos administracijos direktorius Robertinas Tarasevičius teigė, kad negalima taip greitai kaip norėtųsi lankytojams atverti visus švyturius. Šiuo metu iš 7 Lietuvos švyturių 6 dar yra veikiantys. Anot R.Tarasevičiaus, svarbiausias klausimas yra – kas organizuos švyturių lankymo procesus? Gal tai galėtų daryti turizmo informacijos centrai? Gal tai darytų susikūrusios švyturių mylėtojų draugijos? Kiekvienas švyturys siekiant jį atverti visuomenei turi nueiti savo kelią. Taip buvo Lenkijoje ir kitose Baltijos jūros šalyse.