Svajonė – padovanoti miestui laivą

Jeigu Vytautui Pašinskui pavyks įgyvendinti savo svajones, Danės upę centrinėje miesto dalyje papuoš trys buriniai laivai, priversiantys pasididžiavimu virpėti klaipėdiečių širdis.

Svajonė su burėmis

– Ne vienas, kas jus pažįsta, žino, kad jau keletą metų visas jūsų mintis yra užvaldžiusi idėja pastatyti laivą. Koks tai bus laivas?

– Kada jūsų svajonė taps kūnu?

– Jau turiu medžiagas laivo priekiui ir laivagaliui. Tai yra maždaug dešimtadalis darbo atlikta. Idėjai įgyvendinti reikės ne tik daug darbo, bet ir pinigų. Iš dalies todėl keletą metų darbas nevyko. Daugelis turtingų žmonių, kurie žodžiais rėmė idėją statyti laivą, pinigais neparėmė. Tai mane labai nustebino. Daugiausiai paramos sulaukiau iš žmonių, kurie nieko nežadėjo. Sugalvojau, kad reikia įkurti Jūrinio paveldo išsaugojimo paramos fondą. Taip ketinau užtikrinti laivo statybai materialinį pagrindą. Tik vėliau sužinojau, kad fondo pinigais laivą galėtų statyti tik sertifikuota įmonė, o tokių, galinčių statyti senovinį laivą, nėra. Tada nusprendžiau, kad statysiu burlaivį pats, o vėliau jį padovanosiu fondui. Labai noriu laivą baigti Lietuvos vardo paminėjimo tūkstantmečiui, tai yra kitais metais. Laiko liko itin mažai. Taigi tai bus juodo darbo metai. Norėjau rasti vietą miesto centre, kad žmonės galėtų matyti, kaip statomas laivas. Tai būtų buvusi savotiška atrakcija. Tačiau netruko paaiškėti, kad laisvos žemės miesto viduryje nėra.

– Tai kur dirbsite?

– Įsigijau sodybą tarp miškų Šilutės rajone. Vienas didžiųjų jos privalumų - didžiulis kluonas. Manau, jis ir taps dirbtuve. Tikra svajonė gamtos prieglobstyje dirbti. Pradžioje apsitvarkysime aplinką, kad akių nebadytų, ir kibsime į darbą.

Rekonstruos laikmetį

– Ar pastatyti laivą yra vienintelė jūsų svajonė?

– Svajonių tikrai turiu. Pirmiausiai – pastatyti ne vieną, o tris laivus. Antrasis turėtų būti XVIII amžiaus kanalinis laivas, apginkluotas šešiomis patrankomis, su 42 žmonių įgula. Jų užduotis buvo saugoti Klaipėdos uostą nuo rusų antpuolio iš jūros. Svajoju ir apie XIX amžiaus burlaivio statybą. Tai turėtų būti laivai – muziejai, prieinami miestiečiams bei svečiams. Tokiu būdu norėčiau parodyti laivų statybos tradiciją mūsų krašte.

– Bet laivai be žmonių ar atspindės laikmečio dvasią?

– Ir aš apie tai pagalvojau. Su bendraminčiais įsteigėme rekonstruktorių klubą. Vienos jo atšakos užduotis – atkurti Klaipėdos įkūrimo laikų vietos gyventojų – kuršių – buitį, o kitos – Livonijos ordino, įkūrusio miestą, brolių gyvenseną. Kol kas esame penki klubo nariai. Jau pasigaminome žiedmarškes, tai yra kilpinius šarvus, šalmus, apsiaustus, tunikas. Planuojame įsigyti ginklų. Be to, norėtume rasti ir to laikmečio dainų. Tikimės, kad folkloro žinovai mums padės.

– Kada ketinate prisistatyti visuomenei?

– Jau sutarta, kad pasirodysime šią vasarą švenčiant miesto gimtadienį. Klaipėdiečiai mus pažins pamatę ant riterių apsiausto peties išsiuvinėtą raudoną kardą. Rūbus puoš ir šio krašto herbai. Paskutinį vasaros savaitgalį ketiname dalyvauti ant Apuolės piliakalnio, Skuodo rajone tradiciškai vyksiančiame Baltijos jūros regiono senovės genčių karybos ir amatų festivalyje. Norime ten ne tik patys pasirodyti, bet ir pasisemti patirties, o gal ir kokių ginklų įsigyti.

– Bet tokie rūbai ir ginkluotė turbūt nemažai kainuoja?

– Mano skaičiavimu, vienuolių ordino kario drabužiai kainuos apie septynis tūkstančius litų, o kuršio – apie penkis tūkstančius. Ne kiekvienas vyras ryžtasi prisipažinti žmonai, kad nuo šeimos pomėgiui nusuks tokią sumą.

– O kaip sekasi išspręsti šią problemą jums?

– Va dėl to ir neturiu šeimos. Pernelyg mažai dėmesio skyriau žmonoms. Turėjau dvi, bet nė viena nepalaikė tokio mano užsidegimo. O aš nesu linkęs taikstytis, pasirinkau pomėgius.

Apdovanotas medaliu

– Kokia yra jūsų profesija? Ar jūsų išsilavinimas ir profesinė veikla susiję su tais dalykais, kurie tapo pomėgiu?

– Esu Saugios laivybos administracijos mokslinių tyrimų laivo „Varūna“ kapitono padėjėjas. Juo tiriame jūros dugną ir sudarome savotišką žemėlapį, kad laivams būtų saugu plaukioti. Jūros dugne randame daugybę įdomiausių objektų. Darbas mokslinių tyrimų laive leidžia pamatyti, kokia prieš 10 ar 12 tūkstančių metų pakrantė buvo Baltijos jūros, kuri dabar jau nugrimzdusi į 26 metrų gylį. Per metus ištiriame apie 200 kvadratinių kilometrų dugno. Dar viena mano darbovietė – Lietuvos jūreivystės kolegijos navigacijos katedra. Čia būsimiesiems jūrininkams dėstau laivybos įvadą, jūreivystės pagrindus bei pramoninės žūklės kursą. Esu baigęs Klaipėdos jūreivystės mokyklą, Kaliningrado valstybinį technikos universitetą bei Šiaulių pedagoginį institutą. Tad esu ir jūrininkas, ir psichologas bei pedagogas.

– Gal ir jūsų vaikystė prabėgo prie marių?

– Gimiau Klaipėdoje, Žvejybos uosto rajone. Kai tebebuvau vaikas, tėvas man padarė valtį. Kai kiti berniūkščiai spardė kamuolį ir vogė iš kaimynų sodo obuolius, aš valtimi plaukiojau po marias. Vienas įdomiausių užsiėmimų mums buvo stebėti, kaip laivų kapinėse sprogdindavo atgyvenusius laivus. Kiek save pamenu, mėgau laisvą laiką leisti mariose, o vėliau ir jūroje. Taip gimė prisirišimas prie vandenų, gimtojo miesto, o susidomėjimas istorija atėjo vėliau.

– Krašto istorijos tyrinėjimai dažniausiai susiję su patriotiniais jausmais.

– Atgimimo laikais aktyviai dalyvavau Sąjūdžio veikloje, skautų judėjime, buvau savanoriu, vėliau tapau rezervo karių asociacijos pirmininku. Esu apdovanotas Sausio 13-osios medaliu, turiu ir karinių apdovanojimų. Kurį laiką buvau Krašto apsaugos laivo „Lokys“ laivo kapitono padėjėju. Darbas sename laive vertė pasijusti ypatingai. Mačiau, kad visame pasaulyje didžiuojamasi ir puoselėjamas jūrinis paveldas. Mūsiškių kalbos apie tai, kad čia laivus statė tik atvykėliai ir užkariautojai vertė abejoti tokių teiginių teisingumu. Taip patriotiniai jausmai palaipsniui peraugo į domėjimąsi krašto praeitimi.