O atvesti ją „į normą“, kaip pabrėžia A. Katkevičius, galėtų tik visų politinių jėgų susitarimas, panašus į tą, koks buvo prieš stojant į Europos Sąjungą ir NATO.

– Kiekviename jūsų redaguojamo žurnalo „Verslo klasė“ numeryje būna bent vienas tekstas apie švietimą. Taip pat kiekvieną savo pratarmę žurnale ir viešą kalbą baigiate fraze apie mokytojų atlyginimus. Iš kur tiek rūpesčio dėl švietimo?

– Iš gyvenimo. Mūsų nesusikalbėjimas, mūsų agresijos, mūsų nesusivokimas, mūsų nesugebėjimas atskirti, kur yra melas, kur nėra melas, – kai pradedi galvoti, kur viso to šaknys, vis tiek pareini į mokyklą. Į švietimo sistemą, pas mokytoją. Suvoki, kad, jeigu čia ką ir gali pakeisti, tai gali pakeisti per daug metų, tobulindamas, keisdamas švietimo sistemą. Čia kaip su tomis britiškomis pievelėmis: kai britų klausia, kodėl tokia graži veja, jų atsakymas yra paprastas – reikia ją pjauti kokius 200 metų ir tada viskas susitvarko.

Aurelijus Katkevičius, VU nuotr.

Ko man labiausiai trūksta šioje sferoje, tai konkretumo. Konkretumo valstybiniu mastu. Pinigai pigūs – eikit, skolinkitės ir kelkit algas arba parduokite nekilojamąjį Edukologijos universiteto turtą ir kelkit mokytojams algas. Turėtų būti kažkokie labai aiškūs, lengvai apčiuopiami ginčai.

Privačiai diskutavome su dr. Austėja Landsbergiene prieš pusmetį. Jos koncepcija yra pirma padaryti kažkokią atestaciją, o tada kelti algas. Mano koncepcija buvo padaryti dideles algas – tada atsiras konkursas, bus iš ko rinktis, ir tik tada darome atestaciją.

– Bet ar tikrai atsiras didesnis konkursas? Mokytojai dirba mokykloje po 40 metų, jiems pakels atlyginimus ir jie dirbs toliau – tol, kol galės.

– Esu girdėjęs, kad Vilniaus universitete, kur buvo įvesti edukologinės pakraipos mokslai, buvo konkursas – po 10 žmonių į vieną vietą. Būtent į edukologinę pakraipą. Dabar tai [mokytojo atlyginimas – red.] geru atveju yra 700 eurų per mėnesį. Jeigu būtų dvigubai, manau, būtų dar didesnis konkursas.

Pinigai pigūs – eikit, skolinkitės ir kelkit algas arba parduokite nekilojamąjį Edukologijos universiteto turtą ir kelkit mokytojams algas.

Puikiai suprantu, kad tai yra didžiulė, kompleksinė problema. Švietimo sistema yra begalinė, kiekvienas žmogus prie tos sistemos prisiliečia nuo pat darželio iki sidabrinio plauko. Reikia pradėti bent nuo kažko ir dėl to „idėja Lietuvai“ apie mokytojų prestižą iki 2025-ųjų yra OK. Bet tai yra tiek generalizuotas tikslas, kad gali būti visaip. Gali baigtis ir naujo prezidento lozungu 2025 metais, kad va, dabar jau mokytojas bus prestižinė profesija.

Pats realiausias žingsnis į tą prestižą, man atrodo, būtų piniginė kompensacija mokytojams, tuo pat metu susijusi su investicijomis į juos, kaip į žmones.

Nežinau, kaip tai padaryti ir kurioje vietoje, bet kaip mes turėjome visų partijų sutarimą dėl Europos Sąjungos ir NATO, taip ir dabar turėtų būti aptartas blokas veiksmų, kurie nesikeistų pasikeitus partijoms.

– Bet ar tai įmanoma Lietuvos politinėje sistemoje?

– Nežinau, ar įmanoma. Bet kitaip nebus. Nes švietimo sistema yra tokia, kad kokius nors rimtesnius permainų rezultatus galima pamatyti po 10–15 metų. Per 4 metus tu nieko nepamatysi.

– Tai į 10 metų „tilptų“ pora prezidento kadencijų. Gal prezidentas galėtų kažkiek užtikrinti reformos tęstinumą?

– Sutikčiau net ir su karaliumi, jeigu tik jis tuo užsiimtų. Manęs klausia, o kaip tada gydytojai, policininkai, gaisrininkai ir visi kiti? Mano supratimu, švietimas yra tai, nuo ko turėtų keistis gyvenimas ir kitose sferose. Jeigu sutvarkysime švietimą, galbūt koks nors greitosios pagalbos gydytojas turės mažiau metilo spiritu apsinuodijusių pacientų, galbūt gydytojas kosmetologas, plastinės chirurgijos chirurgas neturės tiek rūpesčių su pašėlusiomis supermamytėmis, galbūt mes gebėsime sumažinti savo agresiją kitose srityse ir tai, pavyzdžiui, padės palengvinti policijos darbą – galbūt bus mažiau smurto artimoje aplinkoje. Viskas telpa į švietimą.

Reikia visų politinių jėgų nacionalinio sutarimo dėl kompleksinių veiksmų švietimo sistemai atvesti „į normą“. Net nepagerinti, bet atvesti „į normą“, nes tai dabar yra nenormalu.

Kitas dalykas – labai gerai [„Idėjos Lietuvai“] konferencijoje sakė suomis [dr. Pasi Sahlbergas, Suomijos švietimo ekspertas] – ne bėkit, o eikit. Mūsų tautinis charakteris jau 100 metų yra toks, kad lietuviai yra labai užsispyrę ir jų „nepatampysi“. Kai kurie judesiai gali būti per staigūs, pavyzdžiui, kai aš dirbau Vytauto Landsbergio patarėju, vyko kolūkių reforma, 3 hektarų reforma – iš tikrųjų dabar pradedame suvokti, kad galbūt tai buvo per staigus judesys. Aiškiai politiškai apibrėžtas, bet galbūt per staigus ir tautos mentalitetui nesuvokiamas.

Dabartinė valdžia jau pradeda erzinti dėl to, kad veikia per greitai. Mes nesame tokie, mes negalime [pakęsti] prievartos. Reikia ilgai, kruopščiai dirbti su šitais užsispyrusiais individualistais.

– Viena vertus – švietimo sistemai pertvarkyti reikia laiko, kita vertus – rezultatų norisi kuo greičiau.

– Mes negalime jos greitai sutvarkyti. Suomiams tai užtruko 10–15 metų nuo suvokimo, kad tai darys, iki tol, kol jie staiga patys netyčia pastebėjo, kad yra pirmi pasaulyje. Mes visų pirma turime sutarti dėl to, kad tai bus ilgalaikis procesas, ir turime visi į tai eiti, o ne taip, kad vėl atbėgs kita ministrė su nupaišytais antakiais ir vėl padarys ką nors atvirkščiai, negu susitarėme.

– Bet gal suomiai savo reformą padarė tinkamesniu laiku, nes pasaulis tada keitėsi truputį lėčiau?

– Taip. Dabar yra dar didesnė problema, nes keičiasi visa paradigma. Iš principo yra tiek daug įtakų ir poveikių, kad tai tampa labai sudėtinga. Viskas užsidaro į kvailą, ydingą ratą. Vakaruose mokykla, ypač – aukštoji mokykla, keičiasi taip, kad viskas yra verčiama nuo programinio mokymo į žmogų, kuris pats tampa centru, aplink kurį vienaip ar kitaip koncentruojasi mokslo moduliai.

– Ar nebus taip, kad per 10–15 metų įgyvendinsime reformą ir tuo metu, kai ji jau turėtų pradėti duoti rezultatų, viskas bus pasikeitę?

– Šioje paradigmoje, kurioje dabar atsidūrėme, yra visas pasaulis. Visi taip gyvena. Tu nuolat gyveni esant neapibrėžtumui ir dėl to baisoka. Yra tas saugumo noras, dėl to ateina visokie populistai, kurie žada žmonėms saugumą, uždarumą ir apsaugą. Bet kitaip nebus – mes turėsime gyventi tame baisumų pilname ir nepatikimame pasaulyje. Ir turime išmokti valdyti procesus būtent tokioje neaiškioje, chaotiškoje aplinkoje. Yra sugalvota, kaip tai daryti, kaip keistis besikeičiančiame pasaulyje.