– Kaip vertinate dažnai priešišką lietuvių nusistatymą prieš pabėgėlius?

– Jie be reikalo taip nusistatę, nes nėra susidūrę su šiais žmonėmis. Šiaip jie netgi tvarkingesni už dalį lietuvių. Vienas didelis pliusas – jie nevartoja alkoholio. Automatiškai atkrenta visokie vakarėliai, kurie baigiasi nekaip. Pas juos tokių nebūna.

– Pradėkime nuo to, kiek butų Rukloje šiuo metu nuomojate?

– Tris. Pirmą pradėjau numoti praėjusių metų gruodžio mėnesį. Taigi jau praėjo daugiau nei pusė metų.

– Iš kurių šalių žmonės pas jus gyvena?

– Visuose trijuose butuose gyvena šeimos iš Sirijos. Visos turi po vieną vaiką. Dvi šeimos dar laukiasi.

– Kokiu būdu susisiekėte?

– Per „Caritą“. Perskaičiau skelbimą, kad nuomai reikalingi butai. Pagalvojau, kad reikia žmonėms padėti. Turėjau atliekamų pinigų. Išėjo investicija, bet tai dariau ir iš humanitarinių paskatų. Nupirkau vieną butą. Pamačiau, kad man tie žmonės patiko, tai nupirkau dar vieną, o vėliau ir dar vieną.

– Kiek vidutiniškai dabar kainuoja butas Rukloje?

– Jeigu butas suremontuotas, apie 10 tūkst. eurų. Bet aš pirkau nesuremontuotus butus, todėl mokėjau mažiau, pasiremontavau. Galutinė kaina išėjo apie 8 tūkst.

– O kokios nuomos kainos?

– 100–120 eurų.

– Ar pasirašėte sutartis?

– Sutartys pasirašomos, užregistruojamos Registrų centre, butai apdraudžiami. Viskas įforminama legaliai, išimtas verslo liudijimas, kad nebūtų jokių nesklandumų.

– Kokiomis kalbomis bendraujate su nuomininkais? Ar jie kalba angliškai, rusiškai?

– Angliškai jie visiškai nesupranta. Viena šeima samdosi mokytoją, todėl apie beveik viską susikalbame lietuviškai. Su kitomis dviem šeimomis sunkiau susikalbėti. Yra viena šeima (kuriai nenuomoju buto, ji iš pabėgėlių centro), kuri moka rusiškai. Ją pasikviečia. Taip ir susišnekame.

– Kokius klausimus teko spręsti per pastaruosius pusę metų? Galbūt susidūrėte su kultūriniais skirtumais?

– Jiems sunkiausia suprasti, už ką jie moka, mokėdami už komunalines paslaugas. Kai gauni lapą, jiems reikia išaiškinti, už ką jie moka.

Ten yra ir šiukšlių išvežimas, ir laiptinės valymas, ir teritorijos valymas, taip pat yra karštas vanduo ir karšto vandens palaikymas, administravimo išlaidos. Jiems tokius dalykus sunku suprasti. Savo šalyje jie sumokėdavo kažkokį vieną mokestį ir tuo viskas pasibaigdavo, todėl čia sunkoka išaiškinti, kaip ir už ką jie moka.

– Kalbamės su jumis, nes numojate butus pabėgėliams iš Sirijos Rukloje. Lietuvoje tokios galimybės labai trūksta. Kaip manote, kas pakeistų butų savininkų požiūrį?

– Man atrodo, jeigu nuomotojai susitiktų su bent vienais, pamatytų iš arčiau jų gyvenimą, tikrai apsispręstų nuomoti. Jie iš tikrųjų labai tvarkingi, svetingi, vaišingi, labai kultūringi žmonės. Gal ne visi tokie, bet tie, kurie pas mane gyvena, yra tokie.

– Gal jūs kažkaip tuos žmones atsirinkote? Turbūt norinčių išsinuomoti būstą yra daugiau nei nuomotojų?

– Susisiekiau su „Caritu“, jie man paskambino ir pasiūlė šiuos žmones. Jų nepažinojau. Man pasakė, kad žmonės tvarkingi.

– Dalis žmonių, ypač gyvenančių Jonavoje, Rukloje, jau daugybę metų mato skirtingas pabėgėlių bangas. Kažkada buvo daug žmonių iš Čečėnijos. Kaip manote, ar čia žmonės pakeitė požiūrį į pabėgėlius vien dėl to, kad mato daugiau pabėgėlių, nei žmonės, gyvenantys kitose Lietuvos vietose?

– Kurie artimiau su jais susiduria, tie, aišku, mato ir gerąsias puses. Tie, kurie su jais nėra susidūrę, tai visokių kalbų prisiklauso.

– Bene dažniausiai keliamas klausimas – kad žmonės, kurie atvyko į Lietuvą (kad ir iš Sirijos), nenorės čia pasilikti ilgiau. Ar jūs, kaip būsto nuomotojas, turite kokias nors garantijas tokiu atveju?

– Garantijų jokių neturiu. Jie patys sako, kad jų tikslas – Vokietija. Kiek čia gyvens, nežinau.

– Tačiau iki šiol nuomos mokesčius gaunate visus? Gal sutartyje yra numatytas kažkoks užstatas, kad nenukentėtumėte, jeigu jiems atsirastų galimybė greitai išvykti į Vokietiją?

– Sumokėtas depozitinis mokestis už vieną mėnesį į priekį.

– Sakėte, kad jie nevartoja alkoholio. Kokie kiti dalykai? Galbūt reikėjo kažkaip kitaip įrengti butus?

– Kambarius įrengiau pagal mūsų standartus, bet pastebėjau, kad visas jų gyvenimas vyksta ant grindų. Jie turi čiužinius, pasitiesę kilimėlius. Kiek supratau, svečius jie priima ant sofos (pavyzdžiui, kai atvažiuojame mes ar mokytoja), bet šiaip jie turi čiužinius. Ten jie ir valgo, ir žaidžia.

Jie labai myli savo vaikus, su jais labai užsiima, kiek teko matyti. Taip pat, kiek pastebėjau, daug dėmesio skiria maistui, valgo ne bet ką. Iš paprastų produktų jų tas stalas gali tapti ir šventiniu.

– Ar kaimynai kaip nors reaguoja? Ar jau yra pripratę prie įvairovės?

– Iš pradžių, kai sužinojo, kad šalia gyvens žmonės iš Sirijos, buvo lyg ir nepatenkinti, bet po to sakė – ir trešnėmis jau pavaišinome, ir jie bando kažkaip užmegzti kontaktą, bet vis dar yra kalbos barjeras.

– Minėjote, kad jūsų nuomininkai nori išvykti į Vokietiją. Galbūt Lietuvai reikėtų stengtis sulaikyti tokius žmonės ir padėti čia dirbti įvairius darbus?

– Jie dirba. Tie, kurie gyvena mano būstuose, dirba baldų kombinate, gamina baldus. Kiek žinau, vadovybė patenkinta. Vienas žmogus net buvo išrinktas geriausiu mėnesio darbuotoju. Bet, kaip ir visiems lietuviams, atlyginimas nėra didelis, išgyventi svetimoje šalyje sunkiau.

Vieno nuomotojo, kaip pats aiškino, brolis, sesuo, tėvai gyvena Vokietijoje, o jis vienas su šeima buvo atvežtas į Lietuvą. Žinoma, toks žmogus norės į Vokietiją. Matyt, Vokietijoje sąlygos geresnės nei Lietuvoje.

– Ar, kai išvažiuos ši šeima į Vokietiją, ketinate tęsti savo veiklą?

– Gal kiti atsikraustys? Juk jų yra, ir daugiau žmonių ieško, kur gyventi.