Eugenijus SKRUPSKELIS. Simboliška, kad šiemet sutampa Lietuvos valstybės 100-metis ir Sąjūdžio 30-mečio jubiliejus. Apie Sąjūdį šiandien galime išgirsti visokių minčių: ir prisiminimų, ir interpretacijų. Vieni jį mato, kaip Dievo duotą, kiti – kaip kažkokių institucijų atsiųstą procesą, treti – kaip Dievo pirštą, davusį žmogų, padovanojusį Lietuvai Nepriklausomybę. Interpretacijų gausu. Kad jų išvengtume, Romualdo Ozolo paramos fondas subūrė į diskusiją Bazilionuose tuos žmones, kurie buvo Sąjūdžio kelio pradžioje, – tai Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narius, Šiaulių sąjūdžio veteranus. Būtina pasikalbėti apie ištakas – apie tai, kas buvo Sąjūdžio pradžioje, ir tai, kaip Sąjūdis siejasi su mūsų dabartimi, kad galėtume palyginti, ko iš tiesų siekė Sąjūdis ir ką mes šiandien turime.

Rita ŽADEIKYTĖ. Gerbiama Angonita, esate kilusi iš Šiaulių, esate viena iš Sąjūdžio simbolių, absoliučiai neatskiriamas žmogus nuo Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio atsiradimo ir veiklos. Buvote viena iš Sąjūdžio, suvienijusio menininkų, mokslininkų, filosofų bendruomenę, organizatorių. Visada pabrėžiate, kad esate Sąjūdžio eilinė. Turėjome progos matyti, kaip tampama Sąjūdžio generolais, o kaip tapti Sąjūdžio eiliniu ir kodėl būtent tokį kelią pasirinkote?

Angonita RUPŠYTĖ. Labai geras dalykas būti Sąjūdžio eiline, nes Sąjūdžio eiliniai ir yra tie žmonės, kurie nelipo ant „bačkų“, nekalbėjo daug ilgų kalbų, bet būtent Sąjūdžio eiliniai kviesdavo žmones į mitingus, rengdavo rinkimų akcijas, rinkdavo parašus, kuruodavo šalies rajonus, kad ten būtų kuriamos Sąjūdžio rėmimo grupės, ir dirbdavo daug kitų darbų.

Man atrodo, kad į Sąjūdį jo žmonės atėjo skirtingais keliais. Tuo metu dirbau Vilniaus universiteto Fizikos fakultete. O, kaip žinote, fizikai visada buvo organizuoti, gerai žinomos garsiosios Fizikų dienos. Šiandien yra ta diena (pokalbis įrašytas balandžio 20 dieną – aut. past.), kai Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio (LPS) susikūrimo išvakarėse Vilniaus dailininkų sąjungoje buvo perskaitytos filosofo Arvydo Juozaičio tezės „Politinė kultūra ir Lietuva“, kurios dar labiau išjudino Lietuvą, labai aiškiai pabrėždamos tai, kas yra valstybė, kas yra valstybingumas, galų gale buvo paminėta Vasario 16-oji!

Simboliška, kad šiemet sutampa Lietuvos valstybės 100-metis ir Sąjūdžio 30-mečio jubiliejus.

Skatinčiau, ypač dabartinį jaunimą, paskaityti tuometinę spaudą. Spaudoje tada pasirodė Sauliaus Pečiulio straipsnis apie baltąsias dėmes (1988 m. balandžio 21 d. pirmąjį kartą atgimstančios Lietuvos oficialiojoje spaudoje „Komjaunimo tiesa“ buvo išspausdinta ekonomisto Sauliaus Pečiulio publikacija „Akla praeities nostalgija“, kur buvo rašoma apie baltąsias istorijos dėmes – Stalino trėmimus, žudynes, nežmonišką režimą – aut. past.). S. Pečiulis labai aiškiai apibrėžė trėmimus, tremtį, tada prasidėjo polemika – Juozas Jarmalavičius ir panašūs pradėjo sakyti, kad ne, tai nebuvo Lietuvos žmonių tremtis, nes tai buvę buržuazinių nacionalistų trėmimai ir panašiai.

Kitas labai svarbus momentas, kai 1988 m. gegužės pradžioje Rašytojų sąjungos leidžiamame laikraštyje „Literatūra ir menas“ buvo paskelbta dėl gatvių pavadinimų keitimo – kad Lenino prospektas būtų vadinamas Gedimino prospektu, kad būtų sugrąžintas Naugarduko gatvės pavadinimas vietoje Partizanų gatvės ir taip toliau.

O ieškant pačių giliausių Sąjūdžio ištakų, manau, reikėtų paminėti 1987, gal net 1986-uosius metus, kai prasidėjo Žaliųjų judėjimas dėl naftos telkinio eksploatavimo Baltijos jūroje ir panašių dalykų. Būtent 1987 m., mums, tuometiniam jaunimui, ką tik baigusiam studijas ar dar studijuojančiam, buvo svarbu nubėgti į „Žinijos“ draugijoje veikusį Filosofų klubą, gerai žinojome klubus „Atgaja“, „Žemyna“, „Talka“.

Dar vienas svarbus momentas – reikiamu metu atsidurti ten, kur reikia. Bronius Leonavičius tuo metu buvo Dailininkų sąjungos pirmininku, Romas Gudaitis – Rašytojų sąjungos pirmininku, jie kėlė idėjas ir vėliau atsidūrė Sąjūdžio iniciatyvinėje grupėje, Sąjūdžio taryboje.

Manau, kad suvienijimas, susivienijimas jau vyko savaime. Kaip žmones pakelti vienytis? Manau, kad žmonių net nereikėjo kelti. Atsikratyti baimės buvo svarbiausias dalykas! Ir ypač svarbu tai buvo mažuose miesteliuose. Pamenu, netgi 1989 m., kai jau nuvilnijo visi svarbiausieji mitingai, kai jau buvo visiškai aišku, kad Sąjūdis įsitvirtina, mažesniuose miesteliuose į tuos mitingus žmonės dar žiūrėjo su baime. Pamenu tremtinius, močiutes, ateidavusias į Sąjūdžio būstines, kur dirbome mes, Sąjūdžio jaunimas, – pavalgyti nebuvo kada, nes reikėjo skleisti Sąjūdžio idėjas, – atnešdavo mums sumuštinių, duodavo keletą kapeikų pavalgyti ir stebėdavosi: „Vaikeliai, kodėl jūs nebijote? Juk jus išveš...“ Jautėsi žmonių baimė, kurią jie buvo išgyvenę, žinojo, kaip būna... Mes, tuometinis jaunimas, nebuvome matę pokario, partizanų išniekinimo, nors apie tai buvome girdėję iš pokalbių namuose, laiškų. Mano tėtis 10 metų buvo lageryje, deja, grįžęs labai neilgai gyveno. Bet jo laiškai liko, atsiminimai liko ir tai buvo postūmis.

Kuo dar Sąjūdis buvo įdomus ir svarbus, galintis būti pavyzdžiu, kaip pakelti dabartį? Pirmiausia – iniciatyva. Žmonių iniciatyva ir suvokimas, kad tik pats žmogus gali kažką keisti. Tai suvokimas, kad aš pats einu ir darau, o ne laukiu, kad kažkas už mane padarys.

Svarbus dalykas buvo pareigos jausmas ir... atsakomybė. Atsakai už savo žodžius, už savo veiksmus. Atsakomybės jausmo, laisvės ir iniciatyvos sujungimas davė labai daug.

O kalbant apie Sąjūdžio ištakas – jos yra kiekvieno mūsų viduje. Žiūriu į jaunimą ir tikrai matau, kad juose taip pat jos yra, jų tiesiog negali nebūti, nes laisvės suvokimas ir norėjimas savo valstybę matyti geresnę yra esminis, kaip ir suvokimas, kad Nepriklausomybę reikia ne tik atkurti, bet ir išsaugoti! Tai vienas svarbiausių dalykų jau kalbant ir apie dabartį.

Neįmanoma visuose Sąjūdžio įvykiuose neprisiminti Romualdo Ozolo. Jis mus visus suburia diskusijoms net ir išėjęs... R. Ozolas buvo Sąjūdžio strategas, kuris numatė labai toli. Ne visi suprasdavo jo mintis, tačiau jo mintys – ne taktiko, o stratego. Tai matymas daug daug plačiau. Matymas ne 5, ne 10 metų į priekį, o 20, gal net 50 metų į ateitį. Kiekvienu atveju jis turėdavo atsakymus į daugelį klausimų. Kodėl, pavyzdžiui, jis aktyviai dalyvavo pasipriešinimo judėjime, kai per Rasų kapines norėjo nutiesti greitkelį? Nes jis suvokė, kas gali būti sunaikinta, sunaikinus svarbiausių asmenybių valstybingumo panteoną.

Nepamirškime, kodėl būtent R. Ozolas Sąjūdžio suvažiavime gavo daugiausia balsų – juo pasitikėjo. Jo ėjimas nuo Filosofų klubo iki Sąjūdžio iniciatyvinės grupės buvo natūralus – tai neatsiejami dalykai. Kai sakydavo R. Ozolas, daugiau nieko nereikėdavo pridurti. Kai reikėdavo sukviesti žmones į mitingus, mes, tuometinis jaunimas, nežinodavome, ką daryti. Taip buvo ir birželio 24 d. (Vilniuje, Gedimino aikštėje, išlydint delegatus į XIX sąjunginę partinę konferenciją, Lietuvos persitvarkymo sąjūdis suruošė demonstraciją persitvarkymui paremti. Dalyvavo nuo 20 000 iki 40 000 žmonių – aut. past.) – mes nežinojome, ką daryti, kol nepaskambinome R. Ozolui. Taip būdavo visada, kai reikėdavo pasitarti svarbiausiais klausimais.

Todėl dabar mes, Sąjūdžio bendražygiai, turėtume ne tik įamžinti R. Ozolo palikimą, prisiminimus, tačiau perduoti jo idėjas jauniems žmonėms – pasakyti tai, ką jis matė į priekį.

Rita ŽADEIKYTĖ. Sąjūdį kūrė menininkai ir akademinė bendruomenė. Kaip tada jautėsi menininkai, kodėl jie pirmieji ėjo ten, kur vis dėlto buvo pavojinga? Kaip pavyko sukviesti menininkus, kurie yra ne minios žmonės, o asmenybės, dažniau siekiančios individualios raiškos?

Bronius LEONAVIČIUS. Sąjūdis neatsirado iš niekur, jo pradžia, jo šaknys buvo gerokai anksčiau. Menininkų plačiąja prasme veikla buvo labai įvairi: Rašytojų sąjungoje – vienaip, mūsų, Dailininkų sąjungoje, – kitaip. Dailininkų sąjunga tuo metu buvo pati didžiausia kūrybinė organizacija, jungusi apie 900 narių, trys Dailės kombinatai – iš viso susidarė apie 3 000 žmonių. Dailininkų sąjungos struktūra labai rimta, prasidėjusi nuo arsininkų („Ars“ – Lietuvos dailininkų grupė), veikusių Antano Smetonos laikais.

Dailininkų sąjungos veikla, trianalės, knygų konkursai – visa tai taip pat buvo reikšminga. Aš pats esu grafikas, todėl teko turėti reikalų su leidyklomis, susitikti su mokslininkais. Apie 1970 m., buvusį leidyklos „Mintis“ vyriausiąjį dailininką Antaną Gedminą paskyrus į Centro komitetą, mane paskyrė vyriausiuoju „Minties“ dailininku. O tada „Minties“ leidykloje R. Ozolas dirbo vyriausiojo redaktoriaus pavaduotoju. Būtent „Minties“ leidykloje mes artimiau susitikome. Tuo metu leidyklų direktorius ir vyriausiuosius redaktorius skirdavo, tvirtindavo Komunistų partijos Centro komitetas, o vyriausiųjų dailininkų – ne, todėl vyriausieji dailininkai būdavome tokie su visokiais „šposeliais“ – galėjome šiek tiek daugiau pasakyti.

R. Ozolo veikla leidykloje – tik viena pusė. Leidykloje buvo įkurta Filosofų redakcija, kuri leido filosofinę literatūrą. Ten rinkosi Bronius Genzelis, Bronislavas Kuzmickas – pagrindiniai to meto filosofai.

Mūsų su R. Ozolu darbai būdavo daugiau rutininiai – įvairios meno tarybos ir panašiai. Nors spręsdavome patys, bet leidykla „Mintis“ vis dėlto buvo mokslinės ir politinės literatūros leidykla, tai visa ta tarybinė politika turėjo ten būti. R. Ozolas, kaip vyriausiojo redaktoriaus pavaduotojas, turėjo to paisyti, nors tarp eilučių visko būdavo.

Tačiau man įspūdingiau R. Ozolas į akis krito tada, kai „Žinijos“ draugijoje veikė Filosofų klubas. Buvo 1987 m. Kaip tik tais metais buvau išrinktas Dailininkų sąjungos pirmininku – buvau pirmasis nepartinis sąjungos vadovas. Sužinojęs, kad Filosofų klube vyksta įvairūs pasikalbėjimai tais laikais prieš valdžią, nuėjau ir aš pasižiūrėti. Kaip tik kalbėjo R. Ozolas. Paklausiau – girdžiu, kad tai visiškai kitoks R. Ozolas! Po jo kalbos priėjau prie R. Ozolo, sakau: „Labas! Šiandien pažinau kitą Ozolą!“ Taip prasidėjo jau kitoks mūsų bendravimas.

Po kurio laiko valdžia Filosofų klubą uždraudė, nes jie jau buvo per daug išsišakoję. Tada sutikęs R. Ozolą sakau, kad raktai – kišenėje, o Dailininkų sąjungos patalpos laisvos ir mūsų salė nebloga. Taip Filosofų klubas su savo paskaitomis persikraustė į Dailininkų sąjungą. Pradėjo mumis domėtis saugumas, o mes aiškinome, kad vykdome gorbačiovinę perestroiką – politinį švietimą, nes dailininkai jau tokie – jų netvirtina centro komitetai, reikia juos labiau apšviesti! Tada Dailininkų sąjunga tapo savotišku centru – visas Vilnius ėjo pas mus ir mes labai išgarsėjome. Būtent Dailininkų sąjungoje Arvydas Juozaitis balandžio 20-ąją ir perskaitė savo garsiąsias tezes. Nors prieš tai buvo Algirdo Gaižučio, R. Ozolo paskaitų, bet A. Juozaičio tezių akcentas jau buvo kapitalinis. Po to Vytautas Radžvilas viešai sukritikavo socialistinį realizmą – Vinco Dilkos paveikslą „Kolūkio steigiamasis susirinkimas“ (1950)! Žmonių susirinkdavo tiek, kad stovėdavo kieme, – teko įrengti mikrofonus. Tada valdžia ir pradėjo domėtis, kas čia vyksta toje Dailininkų sąjungoje.

Rita ŽADEIKYTĖ. Baimės rinktis nebebuvo? Kada išnyko baimė?

Bronius LEONAVIČIUS. Į mus tada keistokai žiūrėjo ir pačioje Dailininkų sąjungoje, kai buvau išrinktas pirmuoju nepartiniu vadovu. Užsigavo visa sąjungos valdžia. Staiga mirė pirmasis Komunistų partijos Centro komiteto sekretorius Petras Griškevičius. Įvykis buvo rimtas, sakė, kad mes jį... pribaigėm.

Manau, kad pagrindinis išjudėjimas iš mirties taško buvo išėjimas į pasaulį, ryšiai su išore – tai tarptautinės trianalės, nes mes į jas norėjome išeiti be Maskvos, turėjome neblogus ryšius su Leipcigu, Bratislava. Didžiausi tų laikų apdovanojimai yra būtent dailininkų grafikų – Algirdo Steponavičiaus, Birutės Žilytės, mano ir kitų – aukso medaliai. Norėjome kaip nors apsieiti be Maskvos, bet kad be jos apsieitume, kad išeitume į tarptautines parodas, reikėjo Maskvoje laimėti bent antrojo laipsnio diplomą – kitaip neleisdavo!..

Rita ŽADEIKYTĖ. Neabejotinai ekologija buvo viena didžiųjų bangų, praplėšusių kelią į laisvę. Kodėl būtent ekologija ir ekologai buvo vieni pirmųjų laisvės šauklių?

Romas PAKALNIS. Žmogui lemta suprasti sąlygas, kokiomis jis gyvena. Kai daugiau pradedi suprasti – daugiau kas nors duoda ir uždavinių išspręsti. Skaitydavau daug paskaitų, važinėdavau daug po Lietuvą, matydavau, kas vyksta Lietuvoje. Kai tarybinio kūrybinio jaunimo stovykloje per paskaitą prie Iglos ežero, Sūduvos pakraštyje, papasakojau apie melioracijos žalą Lietuvoje, prie manęs priėjo Vaclovas Daunoras ir sako: „Žinai, tau už tokią paskaitą Stalino laikais – 25 metai. Iš salės išvestų!“

Tada, dar tarybiniais laikais, aš išmokau kalbėti ir sakyti tai, ką galvoju, nebijodamas ir neturėdamas jokių baimių. Vienas iš rimtesnių dalykų, kuris padėjo išvengti baimės, tai, kad 1982 m. pradėjome ir 1984 m. baigėme rengti kompleksinę Lietuvos gamtos apsaugos schemą 20 metų laikotarpiui. Mes buvome priversti ir įsipareigoję pasižiūrėti, kas dedasi ir kur link eina Lietuva. Ten išvadų buvo visokių, tačiau pagrindinė išvada tokia: jeigu ir toliau vyks toks ūkinis vystymasis atsilikusiomis technologijomis, Lietuva eis į ekologinę katastrofą. Tai reiškia, kad lėšas reikės naudoti neigiamiems padariniams sumažinti. Tokia mintis buvo nauja, originali, mūsų darbą 1986 m. tuometinė valdžia patvirtino, nors ir sunkokai. O mus, jos autorius, netgi buvo pristatę TSRS valstybinei mokslo ir technikos premijai. Bet iš Lietuvos Maskva gavo porą skundų ir mūsų to darbo neįvertino. Tai iš tiesų buvo kokybinis požiūris – žiūrėti į Lietuvą kaip į visumą su visomis jos problemomis. Aš žinojau, kas dedasi Šiauliuose, kas dedasi Ignalinos atominėje elektrinėje, Baltijos jūroje. Mūsų nebuvo daug – tik septyni žmonės iš Lietuvos ir tai reikėjo padaryti.