Kelionių vadovai ir knygos apie keliones yra visiškai skirtingi dalykai, todėl, rinkdamasis knygą, pirmiausia žmogus turi žinoti, ko nori, LRT Radijui sako daugiau nei 80 pasaulio šalių apkeliavęs ir tris kelionių knygas išleidęs Dainius Kinderis. „Jei keliaujame savarankiškai, be gido ir norime daug apie šalį sužinoti, be kelionių vadovo greičiausiai neišsiversime, o į kelionę pasiimti dar ir įspūdžių knygą nelabai yra prasmės. Geriausia ją perskaityti prieš arba po kelionės ir palyginti“, – pataria keliautojas.

Anot D. Kinderio, kelionių vadovus būtina atnaujinti kas porą metų, o grožinė literatūra apie keliones aktuali išlieka ilgai: „Pavyzdžiui, Kazio Pakšto knyga „Aplink Afriką“ pirmą kartą išleista 1930 m. Kazio Almeno knyga apie panašią kelionę per Afriką (tik motociklu) parašyta 1968 m. O mano knyga „Atgal į Afriką“ – 2007 m. Tarp visų trijų knygų skirtumas – maždaug po 40 metų, bet, kai keliauji, kai paskui rašai ir palygini, supranti, kad kai kas nesikeičia, kai kurie dalykai tose šalyse išlieka tokie patys.“

– Ar galima sakyti, kad Jūsų kelionės prasidėjo nuo knygų?

– Anksčiau, mokantis mokykloje, galimybių keliauti, ypač į tolimus kraštus, nelabai daug buvo, taigi pirmieji kelionių įspūdžiai ir planai prasidėjo būtent nuo knygų. Kai mokiausi mokykloje, mano mama buvo bibliotekos vedėja, todėl parsinešdavau kalnus knygų apie įvairias šalis, nes niekaip negalėdavau išsirinkti vienos. Kai pradėjau keliauti, jau netgi turėjau susidaręs planą, kur noriu keliauti ir ką pamatyti. Būtent knygos padarė labai didelę įtaką ir tam, kad paskui pradėjau rašyti.

– Knygynuose rasime gausybę knygų apie įvairias šalis. Kaip išsirinkti tinkamą? Matyt, reikėtų atskirai kalbėti apie kelionių vadovus ir kelionių knygas?

– Kelionių vadovai ir įspūdžių knygos apie keliones yra visiškai skirtingi segmentai. Jei keliaujame savarankiškai, be gido ir norime daug apie šalį sužinoti, be kelionių vadovo greičiausiai neišsiversime, o į kelionę pasiimti dar ir įspūdžių knygą nelabai yra prasmės. Geriausia ją perskaityti prieš arba po kelionės ir palyginti įspūdžius.

Įspūdžių ar publicistinės knygos apie keliones labiau skirtos bendram įspūdžiui susidaryti, nes ten daug mažiau faktų ir informacijos, kuria galima vadovautis. Jas parašę žmonės retai kada yra kurios nors srities profesionalai, tarkim, istorikai, geografai, religijų tyrinėtojai, architektūros žinovai ir pan. Jie – to gyvenimo būdo ir tos šalies pažinimo profesionalai, kurie jums pateikia asmeninę nuomonę. Tai vis dėlto grožinė literatūra.

– Kaip suprasti, kad kelionių knyga, kelionių vadovas yra geras?

– Kelionių vadovų apie įvairias šalis yra daug, o dvi ar tris grožines knygas apie tą pačią šalį nedažnai rasime, taigi pasirinkimas lengvesnis. Kelionių vadovai dažniausiai yra didelių užsienio leidėjų, tokių kaip „Lonely Planet“, „Rough Guides“, todėl pasirinkimas didesnis. Tarkim, „Lonely Planet“ yra pasaulyje žinomas kelionių vadovų leidėjas ir labai daug kur užsienyje galima pamatyti žmonių su ta knyga po pažastimi. Kai kuriose šalyse tai netgi laikoma blogu tonu: einu su „Lonely Planet“, vadinasi, esu labai tipinis turistas, kuris eis būtent į ten nurodytą viešbutį, restoraną ir kitur, be to, visi tie, kurie skaito „Lonely Planet“, atsiduria tose pačiose vietose. Kiti kelionių vadovai labiau orientuojasi į profesionalesnius aprašymus.

Kol kas kelionių vadovų lietuvių kalba turime nedaug, dauguma jų yra apie labiau lietuvių lankomas vietas, kaimynines mūsų šalis. Apie Lietuvą dabar išleidžiama daug gražiai iliustruotų knygų, kurias galima vartyti keliaujant. Taigi pirmiausia reikia nuspręsti, ko man reikia iš tos knygos: ar aš pats keliausiu į tą šalį, ar man tik šiaip įdomu paskaityti. Pavyzdžiui, jei keliauju į Maroką, tikrai vertėtų įsigyti kelionių vadovą, kad susiplanuočiau maršrutą ir viską žinočiau. O jei man Marokas tiesiog įdomus, bet aš ten nekeliausiu, yra daug puikių kitokių knygų apie jį, pavyzdžiui, Tahiro Shaho.

– Ar dabar prieš keliaudamas skaitote?

– Ir knygas, ir kelionių vadovus, ir internete. Bet apie daug ką jau turiu susidaręs įspūdį iš savo kelionių, taigi apie daug ką skaityti ir nereikia. Dabar viskas perkeliama į elektroninę erdvę, bet aš pirmenybę teikiu popierinėms knygoms, tik, žinoma, jų į kelionę labai daug neišsiveši, dažniausiai į kelionę galima pasiimti vieną knygą. Ruošdamasis į Afriką, gyvenau Škotijoje. Ten knygynai iš tikrųjų dideli, kelių aukštų, bet aš eidavau į biblioteką. Kol išanalizavau 10 ar 20 knygų, užtrukau gal pusę metų.
Dabar keliaudamas dažnai grįžtu į tas pačias šalis ir labai daug papildomai skaityti nebereikia. Bet, kai dirbu kelionių vadovu, pavyzdžiui, Maroke arba Šri Lankoje, naujų žinių reikia visada: po kiekvienos kelionės sužinau kažką, kas yra įdomu, ir man reikia daugiau informacijos.

– Ar nenutinka taip, kad, perskaičius kelionių knygą apie kažkokią šalį, išnyksta atradimo džiaugsmas? Atrodo, atvažiuoji į šalį ir viską jau žinai...

– Yra dvi keliautojų kategorijos. Vieni ruošiasi kelionėms, viską, kone kiekvieną dieną, susiplanuoja labai atidžiai, apie viską nori perskaityti, kad kažkur neapgautų, nepasakytų didesnių kainų. Pavyzdžiui, kai keliauja šeimos su vaikais, tai yra rizikos sumažinimas. Kiti visiškai nemėgsta planuoti, ypač keliaujantys autostopu. Jie neplanuoja, kur nakvos, kur apsistos, todėl prieš kelionę žinių labai nesisemia. Bet tai nereiškia, kad jie neskaito tam tikros grožinės literatūros apie tuos kraštus ar neturi bendro supratimo.

– Ar kelionių knygose pasitaiko klaidų?

– Pavyzdžiui, kelionių vadovuose, kurie pateikia informaciją, nuomonė labai subjektyvi. Tarkim, jei vadovą sudariusiam žmogui patiko viešbutis, tai nereiškia, kad turėtų patikti ir man. Kelionių vadovai yra laikini ir klaidų juose būna, nes viešbučiai uždaromi, kainos keičiasi, žemėlapiai pasikeičia po kažkokio žemės drebėjimo ir pan. Todėl, siekiant atnaujinti informaciją, jie perleidžiami kas 2–3 metus.

Grožinės literatūros apie keliones vertė ta, kad tą pačią knygą galima skaityti ir po 10 metų. Pavyzdžiui, Kazio Pakšto knyga „Aplink Afriką“ pirmą kartą išleista 1930 m. Kazio Almeno knyga apie panašią kelionę per Afriką (tik motociklu) parašyta 1968 m. O mano knyga „Atgal į Afriką“ – 2007 m. Tarp visų tų trijų knygų skirtumas – maždaug po 40 metų, bet, kai keliauji, kai paskui rašai ir palygini, supranti, kad kai kas nesikeičia, kai kurie dalykai tose šalyse išlieka tokie patys. Taigi grožinė literatūra vertinga tuo, kad ją gali skaityti bet kada.