Savo kalboje prisiminusi okupacijos istoriją, numalšintą partizanų kovą, taip pat iškovotą nepriklausomybę ir dabartinius Lietuvos pasiekimus, narystę ES ir NATO, A. Ramanauskaitė-Skokauskaitė priminė, kad „kova už laisvę nesibaigė“.

„Priešiškos jėgos tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų bando purvinti Lietuvos laisvės kovų istoriją. Tie žmonės naudoja tą pačią KGB technologiją – apjuodinti laisvės kovotojus partizanus, sugriauti jų moralinį autoritetą ir pasėti nesantaiką tarp tautų“, – kalbėjo buvusi parlamentarė.

„Partizanai, kurie slapstydavosi metų metais, sugebėdavo nepasiduoti provokacijoms. Mes taip pat turime sugebėti nepasiduoti šių laikų provokacijoms, kurių yra ir neabejoju dar bus“, – pažymėjo partizanų vado dukra.

Ji sakė besižavinti nauja karta, gimusia jau laisvoje Lietuvoje, kuri domisi partizanų istorija, skaito jų atsiminimus, keliauja partizanų takais ir „kuri supranta, kad už jų šiandieninę laisvę – partizanai sumokėjo savo gyvybėmis“.

„Mylėkime savo artimus, branginkime mūsų valstybės laisvę, ir nebijokime kovoti su Lietuvos priešais“, – prisiminusi savo tėvų partizanų gyvenimo istoriją savo kalbą minėjimą baigė A. Ramanauskaitė-Skokauskienė.

Seimas 2018-uosius yra paskelbęs A. Ramanausko-Vanago metais, šiemet minimos jo šimtosios gimimo metinės.

Partizaninis karas Lietuvoje prasidėjo 1944 metais, kai šalį antrąkart okupavo Sovietų Sąjunga. A. Ramanauskas-Vanagas vadovavo Dzūkijos partizanams, 1949 metais su kitais partizanų vadais jis pasirašė Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio deklaraciją.

Ginkluota kova dėl Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo vyko iki 1953 metų. A. Ramanauskas-Vanagas buvo suimtas 1956 metais, sovietų žiauriai kankintas, o kitais metais jam įvykdyta mirties bausmė.

Pernai pradėjus svarstyti siūlymus 2018-uosius skelbti A. Ramanausko-Vanago metais, viešųjų ryšių specialistė Rūta Vanagaitė pareiškė, kad partizanų vadas „nėra joks didvyris“, nebuvo kankinamas ir galėjo bendradarbiauti su KGB. Ji pripažino, kad rėmėsi KGB dokumentais.

Kilus skandalui, leidyklai „Alma littera“ nuraukus su ja bendradarbiavimą, R. Vanagaitė viešai pripažino, kad paskelbė melagingus teiginius apie partizanų vadą ir viešai atsiprašė dėl savo „skubotų ir arogantiškų“ komentarų.

Tuometinis jos gyvenimo partneris, nacių medžiotoju prisistatantis Efraimas Zuroffas iš Simono Wiesenthalio centro savo ruožtu pareiškė, kad A. Ramanauskas-Vanagas galėjo būti susijęs su Holokaustu, bet jokių įrodymų nepateikė.

Lietuvos istorikai vieningai sutaria, kad A. Ramanauskas-Vanagas dėl kovos už Lietuvos laisvę buvo žiauriai nukankintas sovietų pareigūnų, ir nėra jokių duomenų, kad jis būtų prisidėjęs prie Holokausto.

V. Landsbergis: teisininkai turi grįžti prie partizanų naikinimo bylų

Teisininkai turi grįžti prie partizanų naikinimo bylų, kad daugiau dėl sofistinių išvedžiojimų netriumfuotų „nuteistieji už Lietuvos žmonių komunistinį genocidą“, sako pirmasis atkūrus nepriklausomybę Lietuvos vadovas Vytautas Landsbergis.

Per iškilmingą Nepriklausomybės atkūrimo minėjimą Seime sekmadienį transliuotas V. Landsbergio, šiuo metu esančio ligoninėje, vaizdo įrašas.

Savo kalboje jis priminė Strasbūro teismo sprendimą, kad Lietuva partizanų naikinimą nepagrįstai pripažino genocidu.

Europos Žmogaus Teisių Teismas 2015 metais buvusį saugumietį Vytautą Vasiliauską paskelbė Lietuvos teismų nepagrįstai nuteistu dėl genocido prieš partizanus.

„Sofistinės kazuistikos pinklėse Lietuva patyrė neleistiną politinį pralaimėjimą, EŽTT dauguminiu balsavimu nutarė, kad stribas Vasiliauskas nekaltas dėl genocido, nes Lietuvos pasipriešinimas nebuvęs visuotinis tautos pasipriešinimas“, – sakė V. Landsbergis.

„V. Vasiliauskas laimėjo prieš sutrikusią Lietuvą. Manau, Lietuvos teisininkai-konstitucininkai, ne doktrinų gamintojai ir garbintojai, turi grįžti prie šio klausimo. Galvokit, jaunieji, Europos Žmogaus Teisių Teismas dar ne viešpats Dievas. Padirbėkite, Lietuvos teisės istorikai, padirbėkite, pažeistų pamatų taisytojai“, – sakė buvęs Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo pirmininkas.

„Blogiausia, kad teismų praktikoje susijaukė nusikaltimai žmoniškumui ir genocidas, kaltintieji ir kartais net nuteistieji už Lietuvos žmonių komunistinį genocidą, „Lietuva bus be lietuvių“, skelbtas toks tikslas, rado kelių ginčyti, skelbti savo nekaltumą, sofistinių išvedžiojimų metodais: „Taip, žudžiau, bet tai ne genocidas“, – kalbėjo V. Landsbergis.

Po Strasbūro teismo sprendimo dėl genocido sąvokos taikymo nagrinėjant su okupacija kovojusių partizanų naikinimu susijusias bylas Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2016 metais panaikino apkaltinamąjį nuosprendį V. Vasiliauskui.

Teismas atkreipė dėmesį, kad kaltinimas V.Vasiliauskui nebuvo tinkamai suformuluotas: vyras kaltintas ir kitų teismų pripažintas kaltu dėl genocido, vykdyto siekiant sunaikinti tam tikrai socialinei ar politinei grupei priklausiusius žmones – partizanus, kovojusius su sovietų režimu.

Ir Europos Žmogaus Teisių Teismas, ir Lietuvos Konstitucinis Teismas yra pripažinę, kad pagal tarptautinės teisės normas genocidu laikomi tik veiksmai, kuriais siekiama visiškai ar iš dalies sunaikinti kokią nors nacionalinę, etninę, rasinę ar religinę grupę. Apie socialines ir politines grupes nekalbama.

Kai kurie ekspertai teigia, kad genocidu be išlygų turėtų būti laikomi tik nacių žudymai, o komunistinio režimo nusikaltimams ši sąvoka netinka. Oponentai teigia, kad okupacinės sovietų valdžios vykdyti Lietuvos gyventojų trėmimai į Sibirą, partizanų ir jų rėmėjų naikinimas prilygsta genocidui.

Per Antrąjį pasaulinį karą nacistinės Vokietijos okupacijos metais naciai ir vietos kolaborantai išžudė apie 90 proc. iš maždaug 208 tūkst. Lietuvos žydų. Sovietinės okupacijos metais į lagerius ir tremtį išvežta 275 tūkst. Lietuvos gyventojų, žuvo per 20 tūkst. partizanų ir jų rėmėjų.