„Šiandien aš atvirai pripažįstu, kad mano išsakyta nuomonė dėl to, kad Adolfas Ramanauskas-Vanagas nepatyrė kankinimų, o susižalojo pats, buvo visiškai klaidinga, paremta bylose užfiksuotu melu, stengiantis paslėpti kankinimų pėdsakus“, – teigia R. Vanagaitė BNS atsiųstame komentare.

„Labai gailiuosi dėl savo skubotų ir arogantiškų komentarų viešumoje“, – sakė ji.

Šiandien aš atvirai pripažįstu, kad mano išsakyta nuomonė dėl to, kad Adolfas Ramanauskas-Vanagas nepatyrė kankinimų, o susižalojo pats, buvo visiškai klaidinga.

Reaguodama į R. Vanagaitės teiginius, leidykla „Alma littera“ nutraukė su ja bendradarbiavimą ir išėmė jos knygas iš prekybos.

Su sovietų okupacija kovojusių partizanų vadas A. Ramanauskas - Vanagas buvo sulaikytas 1956 metais, žiauriai nukankintas sovietų pareigūnų, o 1957 metais jam įvykdyta mirties bausmė. Nepriklausomoje Lietuvoje jam suteikti aukšti valstybės apdovanojimai.

Seimas skelbs partizano metus

R. Vanagaitė apie partizanų vadą ėmė kalbėti, reaguodama į Seimo iniciatyvą paskelbti 2018-uosius Adolfo Ramanausko-Vanago metais, minint šimtąsias jo gimimo metines.

R. Vanagaitė interviu Lietuvos ir užsienio žiniasklaidai teigė, kad A. Ramanauskas-Vanagas „nėra joks didvyris“, nebuvo kankinamas ir galėjo bendradarbiauti su KGB. Ji sakė, kad rėmėsi KGB dokumentais.

Jos gyvenimo partneris, nacių medžiotoju prisistatantis Efraimas Zuroffas iš Simono Wiesenthalio centro savo ruožtu pareiškė, kad A. Ramanauskas - Vanagas galėjo būti susijęs su Holokaustu, bet jokių įrodymų nepateikė.

Lietuvos istorikai vieningai sutaria, kad A. Ramanauskas - Vanagas dėl kovos už Lietuvos laisvę buvo žiauriai nukankintas sovietų pareigūnų, ir nėra jokių duomenų, kad jis būtų prisidėjęs prie Holokausto. Lietuvos žydų bendruomenė taip pat nurodė neturinti jokios informacijos, kurie patvirtintų E. Zuroffo kaltinimus. Viešai skelbiamos pažymos rodo, kad A.Ramanauskas -Vanagas per kankinimus buvo iškastruotas, išdurta jo akis, kankinimų metu jis buvo patekęs į komą.

1957 metais partizanų vadas sovietų teismo sprendimu buvo sušaudytas, jo palaidojimo vieta nežinoma iki šiol.

Lietuvoje partizaninis karas prieš sovietų okupaciją vyko 1944–1953 metais.

Paprašė stipendijos ir išplatino viešą laišką 

Dėl savo žodžių apie partizanų vadą priešiškos visuomenės reakcijos sulaukusi R. Vanagaitė penktadienį išplatino tokio turinio pranešimą: „Aš nenorėjau skandalo. Nenorėjau įskaudinti garsiojo partizanų vado dukros ir jos tėvo atminimo. Ji iškentėjo daugiau negu įmanoma įsivaizduoti. Nenorėjau netekti savo ir savo šeimos dvasios ramybės. Nenorėjau netekti visų savo knygų. Netekau.

Mano komentarai nuskambėjo pačiu netinkamiausiu laiku – linksmos autobiografinės knygos pristatymo dieną. Priešingai, nei skelbiama sąmokslo teorijose, tai buvo atsitiktinis sutapimas ir didelė mano  klaida. Ji kainavo man labai brangiai.  Klausimai, kuriuos neapdariai ir ne laiku iškėliau dėl partizanų vado Adolfo Ramanausko - Vanago biografijos faktų nuskambėjo kaip kaltinimai Lietuvos didvyriui ir tai sukėlė didžiulį visuomenės pasipiktinimą.  Mano žodžiai buvo priimti kaip priešiškų jėgų inicijuota ataka prieš Lietuvą. Tokios reakcijos jokiu būdu nesitikėjau ir esu jos sukrėsta.

Esu sukrėsta ir faktų, kuriuos šiandien iškėlė į viešumą detaliai dokumetus tyręs istorikas D.Juodis savo interviu. Tikrai jų nežinojau: nei apie partizanų vado santykius su KGB ir jo motyvus, nei apie siaubingus ir ilgus jo kankinimus. Šiandien aš atvirai pripažįstu, kad mano išsakyta nuomonė dėl to, kad Adolfas Ramanauskas-Vanagas nepatyrė kankinimų, o susižalojo pats, buvo visiškai klaidinga, paremta bylose užfiksuotu melu, stengiantis paslėpti kankinimų pėdsakus.  Labai gailiuosi dėl savo skubotų ir arogantiškų komentarų viešumoje.

Tikiuosi, kad Lietuvos Ypatingajame archyve viešai peržiūrai kada nors bus atvertos visos: ir agentūrinės, ir kitos NKVD ir KGB bylos, su kuriomis susipažinti negalėjau, nes jos yra prieinamos tik profesionalams.

Ir vis dėlto šito skandalo akivaizdoje aš ir toliau tikiu, kad brandi atvira demokratinė visuomenė yra ta, kuri gali atverti visus savo istorijos puslapius jų necenzūruodama, netaikydama tiesai naudingumo kriterijaus.  Tikiu, kad Lietuvoje atsiras istorikų, kurie atskleis Lietuvos visuomenei visą istorinę tiesą be baimės ir be savicenzūros. Tikiu, kad tiktai tiesąi atvira visuomenė gali būti laisva ir atspari priešiškai propagandai.

Garsus semiotikas Algirdas Julius Greimas paklaustas, ko lietuvių tautai reikia išmokti, ko atsikratyti, atsakė: "Išmokti kritiškai į save pažvelgti ir, kas svarbiausia, tą savo paties kritišką žvilgsnį atlaikyti”.

Šiuo laišku aš asmeniškai darau būtent tokį veiksmą.“

Šis laiškas buvo išplatintas po to, kai rašytoja pateikė paraišką Lietuvos kultūros tarybai, prašydama stipendijos dar dviem knygoms rengti.