Liūdna matyti prieš privalomąją pradinę karo tarnybą protestuojančius jaunuolius, tačiau patys pedagogai nepadaro visko, kad jauni žmonės iki galo suvoktų visapusio savo tėvynės saugojimo prasmę, įsitikinęs etnologas, gamtos mokslų daktaras profesorius Libertas Klimka. Apie tai, kaip gali vykti "kova dėl vaikų širdžių ir protų", įžvalgomis dalijosi ir Lietuvos kariuomenės Strateginės komunikacijos departamento vyriausioji specialistė Auksė Ūsienė.

Pamiršta parodyti, kas gerbtina?

Lietuvos pedagogų asociacijų vadovų tarybos konferencijoje apie mokytojų vaidmenį šiuolaikinėje švietimo sistemoje L.Klimka apgailestavo, kad švietimo programose pernelyg menkas dėmesys yra skiriamas lietuvių kultūrai, istorinei atminčiai pažinti. Profesorius stebėjosi – negi yra manoma, kad šiuo metu to nereikia? "Pirmoji ir antroji Lietuvos Respublikos nepriklausomybės iškilo ant tautinio atgimimo bangos. Tad kokia šiandien galėtų būti valstybės pagrindų stiprinimo strategija? Ar tautiškumas jau visai prarado prasmę?" – klausimus kėlė L.Klimka.

Jo teigimu, tautinė valstybė savo raidos strategijoje vadovaujasi dviem pagrindiniais idėjų blokais: universaliaisiais žmogaus teisių, plačios demokratijos, socialinės gerovės principais ir etnokultūrinės tapatybės puoselėjimu. "Integruojantis į ES struktūras visas dėmesys buvo sutelktas į politinius procesus, gerokai primiršus tautinės tapatybės reikšmę, gal kartais ir sąmoningai ją ignoruojant neįsigilinus į ES nuostatas nacionalinės kultūros atžvilgiu, kurios jai yra labai palankios. O kultūrinio savitumo nesugebanti išlaikyti tauta negali pretenduoti į politinį savarankiškumą", – pabrėžė profesorius.

Pasitelkęs daugybę pavyzdžių, L.Klimka vardijo, kuo Lietuvos kultūra ir šalies istorija yra unikali pasaulyje bei verta didžiavimosi, tačiau sakė, kad dabartinės švietimo programos viso to neperduoda ugdytiniams. "Liūdna buvo matyti Vilniaus centre protestuojančius prieš šauktinių kariuomenę jaunuolius. Pagalvokime – juk tai mūsų vaikai, mūsų mokiniai. Jie nežino, kas yra meilė tėvynei, gimtinei, valstybei. Gerai, kad atsirado ir kitų nuomonių reiškėjų, tas protestas neliko be atsako. Tačiau reikia pripažinti ir savo atsakomybę – nors yra begalės dalykų, dėl kurių Lietuva gali didžiuotis, bet mes užmirštame jas mokykloje pasakyti. Užmirštame, nes pasimetame tarp įvairių disciplinų ir holistinis požiūris į kultūrą dingsta. Pamiršdami papasakoti vaikams apie visus šiuos Lietuvos kultūros stebuklus, ar patys neskatiname nevisavertiškumo jausmo ir saviplakos komplekso?" – apie etnokultūros svarbą švietimo sistemoje kalbėjo garsus mokslininkas.

Svarbu išmanyti istoriją

Apie tai, kad tikrų žinių apie garbingą Lietuvos istoriją ir kultūrą trūkumą mielai užpildo vaikus bei jaunimą lengvai sudominančiomis formomis pateikiama propaganda, pasakojo Lietuvos kariuomenės atstovė A.Ūsienė. Ji teigė, kad mokytojai turėtų gerai išmanyti, kaip jaunus žmones yra bandoma paveikti informacinio karo priemonėmis. Vaikai dabar labai daug laiko praleidžia naršydami internete, o jame yra sugalvota daugybė įvairiausių propagandos būdų. Ypač jaunus žmones veikia informacija, pasiekianti per socialinius tinklus, įvairius žaidimus.

Informaciniame kare ne tik pateikiama melaginga informacija apie dabarties įvykius, bet labai dažnai ir iškreipiami istoriniai naratyvai, Lietuvos atveju dažniausiai – viduramžiai, akcentavo A.Ūsienė. Tvirtų žinių neturėjimas daro žmones labai lengvai išmušamus iš vėžių, neišmanančiųjų istorijos sąmonėje melas lengviau įsitvirtina kaip neva tikros žinios.

Lietuvos kariuomenės Strateginės komunikacijos departamento specialistė teigė, kad labai daug tokių melagingų propagandinių žinučių apie Lietuvos istoriją skleidžia Rusija ir Baltarusija.

Charizmos reikšmė

Tam, kad priešiška informacija, pateikiama interaktyviomis, patraukliomis formomis, neužgožtų visų mokinio žinių, o mokymasis būtų įdomus, labai svarbi ir pedagogo charizma bei gebėjimas naudotis tomis pačiomis priemonėmis ir technologijomis, kuriomis naudojasi vaikai.

Lietuvos mokyklų vadovų asociacijos prezidentė Ramutė Mečkauskienė konferencijoje pabrėžė, kad, nors tai ir nėra paprasta, pedagogai turi siekti atitikti mokinių lūkesčius, prisitaikyti prie šiuolaikinių pokyčių. Lietuvos edukologijos universiteto profesorė Giedrė Kvieskienė R.Mečkauskienei antrino, jog realybė yra tokia, kad net prie meno šedevrų vaikai stovi įsmeigę nosis į telefonų ekranus, tad šalia nuolat turi būti pedagogas, kuris mokėtų sudominti. "Neturime pamiršti, kas yra žaidimas, žaismingumas. Tapę profesoriais, pedagogais, dažniausiai tampame labai rimti", – sakė G.Kvieskienė.