Quantcast

Profesionalus karys: misijose gelbėdavo nusiteikimas, kad jau esu miręs

Misijoje padeda nusiteikimas, kad jau esi žuvęs, nes tada nebegalvoji apie tai, kas tau gali nutikti, sako Karo akademijos viešųjų ir tarptautinių ryšių skyriaus viršininkas kapitonas Jurgis Norvaiša.

Anot jo, kiekvienas karys pasirenka savą būdą, kaip susitvarkyti su misijoje kylančiomis emocijomis. Vis dėlto į atsargą išėjęs specialiųjų operacijų pajėgų karininkas Aurimas Navys tikina – sunkiausia būna ne misijoje, o grįžus į namus.

Karys buvo laikomas automato numeriu

Siekdami užtikrinti šalies saugumą kariai įgyja teisę panaudoti ginklą ir prireikus atimti žmogaus gyvybę. Dažnai tai neišvengiama. Tačiau ką ši teisė arba pareiga reiškia žmonėms, kurie ją turi? Kaip jie parengiami karinėms misijoms ir kokie iš jų sugrįžta ne tik fiziškai, bet ir emociškai?

„Aš nėjau kaip į kariuomenę. Aš ėjau kaip į tam tikra prasme elitinį kuriamą vienetą, kuris priklausė kariuomenei. Nebuvo tokio tvirto supratimo, ar tai yra kariuomenė, ar tai nėra kariuomenė. „Tikri“ kariai, ta sausumos kariuomenė, pėstininkai (ko gero, ir dabar, bet ypač tada) žiūrėjo į mus kreivai, nes mes buvome tie kariai, kurie vaikšto su kostiumais“, – LRT RADIJUI pasakoja A. Navys.

Jis kalba apie ypatingos paskirties skyrių, kuriame pradėjo dirbti psichologu. Tuo metu šis skyrius dar tik buvo kuriamas, o vėliau tapo dabartinių specialiųjų operacijų pajėgų branduoliu.

„Tais laikais, kai pradėjome rengti tas pajėgas, supratome, kad reikalingas naujas lyderystės tipas, naujas vadovavimo tipas, ne tas, kuris buvo Sovietų Sąjungos laikais. Deja, Lietuvos kariuomenė neturėjo, iš ko mokytis – iš pradžių buvo tik seni Sovietų Sąjungos (nors turbūt geriausi) karininkai. Jų mąstymas ir mentalitetas buvo labai paprastas“, – sako A. Navys.

Vienas iš buvusių karininkų man yra aiškiai pasakęs, kad aš nesuprantu, kas yra karys, nes aš galvoju, kad karys yra žmogus.

Jis pateikia pavyzdį, kad tuo metu karininkai karius vertino ne kaip žmones, o kaip daiktus, kurie turi atlikti tam tikrą funkciją: „Vienas iš buvusių [...] karininkų man yra aiškiai pasakęs, kad aš nesuprantu, kas yra karys, nes aš galvoju, kad karys yra žmogus. Anot jo, karys yra ne žmogus, karys yra automato numeris – jis turi šaudyti. Kad jis galėtų šaudyti, jam reikia pailsėti ir pavalgyti. Viskas.“

A. Navio teigimu, toks požiūris lėmė ir tai, kaip kariai buvo ruošiami. Vis dėlto jis tvirtina, kad į kareivius, seržantus ar karininkus reikėtų žiūrėti kaip į visiškai vienodus žmones, kurie tiesiog atlieka skirtingas funkcijas pagal savo sugebėjimus.

„Karininkas yra tas pats kareivis. Yra situacijų, kai jis bus pats paprasčiausias eilinis, kuris eis pirmas į mūšį ir kartu su kareiviais darys operaciją. Iš kitos pusės gali būti situacijų, kai liks tas pats vienas kareivis ir jis turės vadovauti, priimti karininko poziciją. Tą mentalitetą, tą suvokimą reikėjo įdiegti ne tik specialiosiose pajėgose (nors ypač jose), bet ir kalbant plačiau apie Lietuvos kariuomenę“, – sako A. Navys.

V. Radžiūno (LRT) nuotr.

Kario darbe žudymas – neišvengiamybė

A. Navys prisidėjo prie atrankos sistemos ypatingos paskirties tarnybos kariams kūrimo. Kad geriau suprastų, ko gali reikalauti iš karių, pats praėjo bazinį kareivio kursą, o vėliau tapo specialiųjų operacijų pajėgų karininku. Tos pačios sistemos pagrindu ir dabar atrenkami specialiųjų pajėgų kariai.

Šių pajėgų kariai vadinami elitiniu kariuomenės būriu. Jie atsakingi už aukštos rizikos ir ypatingo parengimo reikalaujančias užduotis. Kelios iš jų: kova su terorizmu Lietuvoje ir už jos ribų, specialioji žvalgyba, įkaitų išlaisvinimo operacijos. Akivaizdu, kad ir šiose pajėgose tarnauti gali tikrai ne kiekvienas.

„Yra įgimtų dalykų, kuriuos keisti (nors galima tobulinti) yra gana sudėtinga. Aš kalbu apie, sakykime, įgimtus nervų sistemos ypatumus. Turi būti gana stipri nervų sistema, kuri gana ilgai, nuosekliai, vidutiniškai gerai turi veikti esant dideliam stresui. Paprastai psichologijos moksle yra skiriami keturi nervų sistemos tipai. Jeigu neturi specialių operacijų kariui tinkamos nervų sistemos, gamta jos nedavė, deja, tu jos ir neišugdysi“, – tikina A. Navys.

Jis priduria – kai kuriuos trūkumus galima kompensuoti kitais gebėjimais, tačiau atlikti darbą tokiam specialiųjų pajėgų kariui vis tiek bus sunkiau, nei kitiems, kurie reikiamas savybes turi. Be to, sako A. Navys, turimos savybės privalo būti išskirtinės, kad jos galėtų kompensuoti neturimas, nors reikalaujamas.

Turėtų būti labai specifinis ir labai reikalingas asmeninių savybių derinys, kad į specialiąsias pajėgas paimtų karį, kuris šūvio metu užsimerkia. Mes paprastai neužsimerkiame.

„Pavyzdžiui, kariui svarbus reakcijos greitis. Kalbant paprastai – per kiek laiko sureaguosi į dirgiklį, į šūvio garsą, per kiek laiko išsitrauksi ginklą ir iššausi. Dauguma iš mūsų šūvio metu užsimerkia. Tai refleksas – nuo didelio garso ir oro bangos žmogus nevalingai užsimerkia. Turėtų būti labai specifinis ir labai reikalingas asmeninių savybių derinys, kad į specialiąsias pajėgas paimtų karį, kuris šūvio metu užsimerkia. Mes paprastai neužsimerkiame“, – nurodo A. Navys.

Paklaustas, kaip vertina vieną iš kario pareigų – žudymą – ir ar galima tai laikyti privilegija, A. Navys sutinka – tai išskirtinė teisė, tačiau tai nėra privilegija: „Tai ne kažkoks gėris, kažkokia duotybė, vertybė, kuri būtų kariui ypač gera. Tai neišvengiamybė. Darbe to tiesiog negali išvengti, kad pasiektum kažkokių tikslų – valstybės gerovės, kad apgintum savo valstybę. Ne paslaptis, važiuojant į misiją visi kariai turi suvokimą, kad gina savo valstybę. Iš tikrųjų mes tai puikiai suprantame – daug geriau ginti savo valstybę (tai skambės žiauriai, bet yra tiesa) ne savo žemėje. Jeigu mes Lietuvoje ginsime savo valstybę, vadinasi, kažko nepadarėme, jau per vėlu.“

 



NAUJAUSI KOMENTARAI

Galerijos

Daugiau straipsnių