Mokytojai dažnai mokiniams peikia Lietuvą ir gyvenimą joje, pilietinio ugdymo metodikų nėra, o apie tautines bendrijas, kurios galėtų stiprinti visuomenę, dažnai galvojama tik noro atsikratyti jomis kategorijomis.

Tarp dviejų tvorų

Šios pastabos skambėjo Seime vakar vykusioje politologų, pedagogų, istorikų, politikų diskusijoje apie tai, kokie iššūkiai dabartiniame geopolitiniame kontekste kyla ugdant pilietiškumą.

Konferencijoje kalbėta ne tik apie mokyklų programas ir mokytojų atsakomybę ugdant vaikų pilietiškumą bei informacinių karų pavojus, bet ir tautinių bendrijų reikšmę visuomenės patriotizmo augimui. Ypač nuoširdžiai šiuo klausimu pasisakė teisininkė, verslininkė, lenkų tautybės Vilniaus rajono gyventoja Renata Underis.

Ji ragino atkreipti ypatingą dėmesį, kam į rankas atiduotas švietimas lenkų tankiau gyvenamuose regionuose: mokyklos ir ikimokyklinės įstaigos politizuotos, jų vadovai renka iš vaikų tėvų pinigus lenkų politikų baudoms sumokėti ir panašiai.

"Pakvietimas į diskusiją buvo netikėtas, nes paprastai Lietuvos lenkams atstovauja Lenkų rinkimų akcija. Džiaugiuosi, kad pagaliau išgirdote ir pamatėte, kad lenkai nėra vien tik Valdemaras Tomaševskis ir jo kompanija, bet ir tie, kurie dabar atsidūrę tarsi tarp dviejų tvorų. Viena tvora, kuria jūs bandote atsitverti nuo mūsų, kita – politikai, kuriems kažkada leidome kalbėti už mus ir krautis politinį kapitalą. Ir šiame vakuume esame mes – Lietuvos lenkai, kurie neiname su V.Tomaševskiu ir kurių yra apie 100 tūkst., bet nežinome, kur eiti, nes nė viena iš ideologijų mums netinka", – kalbėjo R.Underis.

Gintų Lietuvą

Pasak lenkų atstovės, V.Tomaševskio ideologija dešimtims tūkstančių Lietuvos lenkų netinka, nes jie jau nebėra karta, kuri manytų, jog kažkas turi galvoti už juos. Nors dar gimę sovietmečiu, jie jau mąsto savo galva ir visai kitomis kategorijomis.

Lietuviai, pasak R.Underio, šių lenkų priimti nenori, nes jų bijo, manydami, kad jiems vis tiek atstovauja V.Tomaševskis. Be to, dalis lietuvių esą nusiteikę neadekvačiai nacionalistiškai. "Aš irgi esu pilietiškas žmogus, ir, jeigu būtų karas, tikriausiai viena pirmųjų eičiau ginti Lietuvos, nes tai mano žemė, šalis, kurioje gimiau ir kurią be galo gerbiu. Todėl pareiškimai, kad esame nepilietiški, nepatriotiški, skaudina, negalima taip kalbėti apie visus Lietuvos lenkus. Mes tiesiog dažnai neturime už ką balsuoti. Galėtumėte nebijoti ir priimti mus į partijas – esame nauja, išsilavinusi karta", – sakė R.Underis.

Jos teigimu, Lietuvos lenkams skaudu, kad jie čia turi jaustis "neaiškia rase", kuriai sakoma, kad yra neišsilavinusi, tik imanti pašalpas, nemokanti kalbų žmonių masė. "Norime, kad suprastumėte, jog nesame kažkokie antrarūšiai, ir nesame tie, kurie išduos savo tėvynę. Kartu su jumis stosime jos ginti – jeigu tik mumis pasitikėsite ir priimsite", – emocingai kalbėjo R.Underis.

Moko nemokyti

Pasak konferencijos iniciatorės parlamentarės Agnės Bilotaitės, nėra parengtų konkrečių pilietinio ugdymo metodikų, kuriose būtų kalbama būtent apie pilietinių įgūdžių formavimą.

A.Bilotaitės pastebėjimu, iki šiol nerengiami pilietinio ugdymo pedagogai, tad dažniausiai šią discipliną mokymosi įstaigose dėsto kitų specialybių mokytojai arba socialiniai darbuotojai, kurie patys pilietinio ugdymo neragavę.

Vilniaus Šolomo Aleichemo ORT gimnazijos vadovas Miša Jakobas akcentavo, kad be galo svarbu, kas dirba su mūsų ateities karta. "Visi esame Lietuvos piliečiai, ir turime suprasti, kad tai garbė ir didelė atsakomybė – už šalį, už vaikus, už ateitį. Labai svarbu, kokios asmenybės stovi klasėje prie lentos, kokį sakinį joje užrašo, kaip tą sakinį užrašo, kur yra sudėliojami akcentai", – kalbėjo M.Jakobas.

Ugdo ir antipilietiškumą

Tai, kad be pilietiško mokytojo neįmanoma išugdyti pilietiško jaunuolio, akcentavo ir kiti diskusijos dalyviai, prisimindami gal ir ne masinius, bet tikrai neretus atvejus.
Vilniaus jėzuitų gimnazijos direktoriaus pavaduotojas ugdymui Paulius Mieželis rėžė, kad turi būti su šaknimis naikinamas mokytojų gretose vis dar egzistuojantis baudžiauninko mentalitetas. Esą mokytojai, manantys, kad valdžia yra bloga, o jų darbas sunkus bei neatlyginamas, ir pedagogais dirba tik nematydami kitos išeities, ugdo antipilietiškumą.

"Jeigu mokytojai per pamoką dėsto, kad turi būti aktyviai dalyvaujama visuomenės reikaluose, tačiau pasibaigus pamokoms skuba namo ir nenori dalyvauti posėdyje, kadangi jis vyksta ne jo darbo metu, arba šiaip skundžiasi kolegoms ar mokiniams apie tai, kaip valdžia jo nesupranta, kaip jis nieko negali pakeisti – tai kenkia pilietiškumui. Mokiniai mato skirtingus dalykus gyvenime ir vadovėliuose", – komentavo P.Mieželis ir patikslino, kad tokie tikrai ne visi mokytojai ir kad pedagogų pilietiškumo vidurkis vis dėlto lenkia valdininkų.