Lietuvių kalbos mokymas – jų integracijos dalis, o pirminiam kalbos lygiui pramokti skiriamos 96 valandos. Baigę pirmąjį lietuvių kalbos lygį mokiniai turi atsiskaityti – atlikti lietuvių kalbos testus.

Mokymų tikslas – kad žmonės galėtų susikalbėti paprastose situacijose, išmokti pagrindines frazes.

„Aš tuo degu“, – juokiasi Rukloje gyvenančius pabėgėlius mokanti Jonavos Senamiesčio gimnazijos lietuvių kalbos mokytoja Jolanta Sedleckienė, atvykėliams padedanti žengti pirmuosius lietuvių kalbos žingsnius.

Mokytoja juokauja – ji puikiai įvaldžiusi ne tik tradicinį mokymą. Todėl jei reiktų žaisti Lietuvoje populiarų žaidimą, kai žodžius atspėti reikia juos suvaidinant, ponia Jolanta greičiausiai būtų tokio žaidimo nugalėtoja.

Lietuvių kalbos specialistei klasėje kartais tenka vaizdžiai parodyti žodžių „sūrus“, „saldus“, „matau“, „klausau“ ir daugelio kitų reikšmę.

J.Sedleckienė nuo pat pirmųjų pamokų į savo mokinius Rukloje, kurių dauguma yra suaugę žmonės, kreipiasi lietuvių kalba.

„Pamenu ir pačią pirmąją pamoką. Tai buvo nežinia: kas bus? Ką aš turėsiu daryti, kad mane suprastų? Bet kai tu ateini į klasę, kai pradedi mokyti, kai jie pamato, kad tau pačiai tai įdomu, kad tu tuo degi, kad tau – svarbu, atsiranda ryšys“, – pasakojo lietuvių kalbos mokytoja.

Į pamokas Pabėgėlių priėmimo centre ateinantys mokiniai, pasakoja mokytoja, reaguoja ir į pagyrimus.

„Kai dirbau su ankstesne grupe, vienu metu nesupratau, kas vyksta – klasėje kai kurie vyrai ėmė šūkauti“, – prisiminė J.Sedleckienė.

Tada pedagogė kreipėsi į vertėją, o šis paaiškino, jog taip mokiniai sureagavo į mokytojos pagyrimus – vienus pagyrė, o kitų – ne.

„Reikia laiko, kad galėtum perprasti jų būdą, jų charakterį. Tie žmonės į Lietuvą atvykę po ekstremalių gyvenimo sąlygų. Kai kurie jų – iš viso nesimokę mokykloje ir nemokantys rašyti savo gimtąja kalba. Čia – kaip ir įprastoje klasėje: vieni iš jų yra labiau gabūs, kiti – mažiau“, – pasakojo lietuvių kalbos mokytoja.

Tie žmonės į Lietuvą atvykę po ekstremalių gyvenimo sąlygų. Kai kurie jų – iš viso nesimokę mokykloje ir nemokantys rašyti savo gimtąja kalba.

J.Sedleckienė prisiminė, kaip jai teko svetimšaliams lietuvių kalba paaiškinti, kuo skiriasi žodžiai „mėgstu“ ir „patinka“.

„Jiems buvo sunku suprasti, kodėl reikia sakyti „aš mėgstu“, tačiau negalima – „aš patinka“. Tačiau kai pagaliau jie supranta, kai ima tarti frazes lietuvių kalba – man būna labai gera. Mokyti juos man labai smagu“, – sakė J.Sedleckienė.

Pirmoji pabėgėlių integracijos dalis centre trunka tris mėnesius. Per šį laiką svetimšaliams sutvarkomi dokumentai, jie mokosi lietuvių kalbos, o vaikai lanko Ruklos mokyklą ar darželį – su šiomis ugdymo įstaigomis centras yra pasirašęs sutartį.

Antroji integracijos dalis savivaldybėse trunka 12 mėnesių, ją vykdo projekto partneriai Vilniaus Arkivyskupijos „Caritas“, Lietuvos Raudonojo kryžiaus draugija ir biudžetinė įstaiga „Klaipėdos miesto socialinės paramos centras“.

Antruoju integracijos periodu pabėgėliai gyvena nuomojamuose būstuose, toliau mokosi lietuvių kalbos, gauna pašalpas, jiems suteikiamos vertėjo, teisininko paslaugos, vaikai lanko mokyklas ar darželius, suaugusieji – ieškosi darbo ir taip integruojasi į visuomenę.

Lietuva per dvejus metus, nuo 2016 metų, yra įsipareigojusi priimti 1105 pabėgėlius. Visoje Europos Sąjungoje susitarta paskirstyti 160 tūkst. pabėgėlių.