Teisės projektų ir tyrimų centras, įvertinęs „Leo“ sandorio tvirtinimo aplinkybes, padarė išvadą, kad šiuo sandoriu suinteresuoti jame dalyvavę pareigūnai bei privatūs asmenys galėjo suvokti sandorio kriminalinį pobūdį ir visi elgėsi taip, kad neliktų jų pėdsakų.
 
Pasak teisininkų, svarbiausi susitarimai ir dokumentai, nulėmę tai, kas populiariai vadinama „Leo“ sandoriu, yra surašyti, bet anoniminiai, tarsi atsiradę iš oro. Kai kurių iš viso nėra rašytinių, t.y., jie yra taip vadinami „užkulisiniai susitarimai”.

Prie tokių priskirtinas pirmasis – 2008 m. vasaros susitarimas, pagal kurį nacionaliniu investuotoju pripažįstama valstybinė bendrovė „Lietuvos energija”, o UAB „NDX energija” nuosavybėn pereina dalis valstybinių elektros energetikos bendrovių kapitalo.

Šis susitarimas turėjo būti, nes be jo Vyriausybė negalėjo teikti, o Seimas, 2008 metų birželį – priimti vadinamąjį AE įstatymą, kuris būtent minėtai privačiai bendrovei suteikė teisę gauti „nacionalinio investuotojo” kapitalo dalį.

Jei bendrovė nebūtų sutikusi tos dovanos iš valstybės priimti, tai Vyriausybė ir Seimas nebūtų turėjęs teisės privačią bendrovę įtraukti į „nacionalinio investuotojo” dalininkus.
 
Pasak Teisės projektų ir tyrimų centro, 2008 m. pabaigoje įvyko dar du susitarimai. Pirmuoju kažkas iš bendrovės ir kažkas iš Vyriausybės pareigūnų susitarė, jog nesilaikys AE įstatymo reikalavimo, kad nacionalinis investuotojas būtų valstybinė AB „Lietuvos energija”. Buvo sutarta, kad „nacionalinis investuotojas” bus privati bendrovė „Leo“, kuri valdys visas nacionalinės elektros perdavimo, skirstymo sistemas, ne mažiau kaip 2/3 nacionalinių elektros bendrovių kapitalo ir dvi elektrines.
 
Pasak Teisės projektų ir tyrimų centro tarybos pirmininko, buvusio parlamentaro Kęstučio Čilinsko, šis antrasis neteisėtas susitarimas buvo pristatytas Seimui kaip „derybų rezultatai”. Jie buvo niekieno nepasirašyti ir išdalinti tik Ekonomikos komiteto nariams. Šis komitetas, kaip pagrindinis, svarstė pagal tuos „derybų rezultatus” parengtas AE įstatymo pataisas, įtvirtinančias „nacionaliniu investuotoju” jau ne bendrovės „Lietuvos energija”, o Leo LT.
 
Pasak K.Čilinsko, nė vienam Seimo nariui nebuvo suteikta galimybė susipažinti su valstybės energetinio kapitalo ir privačios UAB kapitalo įvertinimu. Į parlamentaro K.Čilinsko paklausimą apie tai, kokie konkrečiai asmenys susitarė dėl „derybų rezultatų”, tuometis Ūkio ministras atsakė išsisukinėjančiai ir taip, kad neįvardintų nė vieno.

Po to, kai Seimo nariai pateikė pasiūlymus dėl „Leo“ sandorį įtvirtinančių AE įstatymo pataisų, pasak K.Čilinsko, vyko dar vienos derybos tarp Vyriausybės UAB anoniminių atstovų.

Seimui buvo pateiktas naujas „derybų rezultatas” – šiek tiek „patobulintas” Sutarties dėl nacionalinio investuotojo sukūrimo projektas. Jis irgi nebuvo pasirašytas, bet buvo įslaptintas ir su juo galėjo susipažinti tik ta dalis Seimo narių, kurie turėjo leidimus dirbti su slaptais dokumentais. Pasak K.Čilinsko, tas įslaptinimas buvo neteisėtas, nes AE įstatymas nustatė, kad visi su nacionalinio investuotojo kūrimu susiję dokumentai turi būti vieši.
 
Pasak K.Čilinsko, iš įslaptintų „derybų rezultatų” pateikimo Seimo nariams registracijos žurnalo buvo matyti, kad anoniminiais „derybų rezultatais”, t.y., su tuo, ką faktiškai reiškia Seimo tvirtinamas sandoris, susipažino keli Seimo nariai.

Dauguma Seimo narių patikėjo vieša melaginga versija, pagal kurią „Leo LT“ statys naują AE ir privati bendrovė investuos į tą statybą daug milijardų litų mainais už valstybės jai perleistą vertingą energetinį kapitalą.

Tą klaidinančią iliuziją padėjo palaikyti dabartinio Ministro Pirmininko iniciatyva įrašyta įstatymo nuostata, kad nacionalinis investuotojas rūpinasi naujos AE ir jungčių statyba. Tačiau iš suderėtos ir įslaptintos sutarties dėl nacionalinio investuotojo kūrimo buvo matyti, kad tas „rūpestis” AE statyba UAB “NDX energija” atžvilgiu nekainuoja nė lito, yra tik moralinis, o AE statybos finansavimą turi užtikrinti Vyriausybė.
 
Teisės projektų ir tyrimų centras nustatė, kad prieš priimant „Leo“ sandorį patvirtinantį įstatymą, nebuvo pasirašę išvadų vadovai tų institucijų, be kurių išvadų pagal Statutą ir įstatymus Seimas negalėjo priiminėti AE įstatymo, kuris patvirtino „derybų rezultatus”, būtent: Konkurencijos tarybos, Europos teisės departamento, Specialiųjų tyrimų tarnybos.

Nei vienos iš šių institucijų vadovų nedrįso pritarti „derybų rezultatams”, bet lygiai taip pat nedrįso ir prieštarauti: jie tiesiog vengė pasirašyti išvadą.
 
Visi paminėti atvejai, pasak teisininkų, rodo, jog daugelis su „Leo“ sandoriu susijusių asmenų, suvokdami šio sandorio nusikalstamą pobūdį, stengėsi, kad faktiniai  susitarimai būtų paslėpti po kolektyvinių – Seimo ir Vyriausybės – sprendimų skraiste.