Savo knygoje „Diplomatija“ jis rašė, kad po Antrojo Pasaulinio karo „sovietų satelitų orbita radosi palengva, iš dalies ir dėl Vakarų neveiklumo“. Taigi kas pasirodė vasarą?

Tai – NATO sukurtas filmukas apie miško brolius Baltijos šalyse: NATO simboliškai pripažino, kad Baltijos šalyse vyko karas po karo, o partizanai buvo kariai, tik, deja, pasaulio pamiršti. Jų pavyzdys parodė, kad šiandien labai sudėtingoje situacijoje partizanų kova yra valstybės atrama, o iškilus pavojui bus ginamasi iki paskutinio kraujo lašo.

Kilo tarptautinis skandalas

Rusijos reakcijos nereikėjo ilgai laukti. Rusijos Užsienio Reikalų ministerijos atstovė Marija Zacharova išsakė viską, ką galvoja apie tokio įrašo publikavimą: „Šita organizacija, sukurta nepribaigtų fašistų pagrindu (iš esmės tų, kurie buvo nacių okupacinės valdžios pusėje: policininkai, administracijos pareigūnai, SS formuočių kariai ir karininkai), surengė daugiau nei 3 tūkst. diversijų, kurių aukomis tapo tūkstančiai taikių gyventojų.“

Įvairių Rusijos televizijų pokalbių laidose ir socialiniuose tinkluose pasigirdo pikti komentarai, smerkiantys pokario Laisvės kovas, o jų dalyvius tapatinantys su nacių kolaborantais ar paprasčiausiais kriminaliniais nusikaltėliais. Rusijos Užsienio Reikalų ministerija savo „Facebook“ paskyroje netgi paskelbė įrašą, tariamai demaskuojantį „brolžudišką“ Baltijos šalių partizanų karą. Atrodytų, eilinis tarptautinis skandaliukas. Tačiau čia slypi žymiai svarbesnė problema. Kokia?

Problemos šaknys – gilios

Kraštą galima naikinti fiziškai – jį okupuoti, gyventojus žudyti ar tremti. Visa tai Lietuva iškentė XX amžiuje. Tačiau galima ir kitaip sunaikinti Lietuvą – ištrinti jos tapatybę. Geriausia tai padaryti – sunaikinus tautos praeitį, įrodžius, kad ji niekuo negali didžiuotis, kad tai, ką žinojo, buvo melas. O geriausia, kad apskritai nesidomėtų tuo, kas buvo ir nežinotų savo praeities.

Kodėl Rusija taip skausmingai reaguoja į Lietuvos istoriją? Mes maži, o Rusija didelė. Esame atskiros valstybės. Negi praeities vertinimai yra tokie svarbūs?

NATO filmukas apie „miško brolius“, kurie žudė mūsų karius, patvirtina, kad mes turime reikalų su nepribaigtų hitlerininkų pasekėjais.

Problemos šaknys yra žymiai gilesnės. Jos siekia tolimesnius laikus nei XX a. Taip, šiandien Lietuva yra maža valstybė, tačiau, nors tai ir banaliai skamba, – mes turime didelę istoriją. Be mūsų Rusija negali papasakoti savo istorijos ir negali apibrėžti savo tapatybės. Kodėl? Ar toks teiginys nekvepia didybe, susireikšminimu? Daugelis taip pasakytų. Tačiau palaukite – padėliokime žinomus faktus.

Negali papasakoti savo giminės istorijos be Lietuvos

Sugrįžkime į vasarą ir prisiminkime kilusį erzelį dėl NATO filmuko apie miško brolius. Tuomet sureagavo ir puikiai žinomas Rusijos politikas Dmitrijus Rogozinas. Štai ką jis parašė savo socialiniame tinkle: „NATO filmukas apie „miško brolius“, kurie žudė mūsų karius, patvirtina, kad mes turime reikalų su nepribaigtų hitlerininkų pasekėjais.“ D. Rogozinas užmiršta, kad jų kariai buvo okupantai, todėl į juos ir buvo šaudoma. Juk Lietuvos partizanai neatsidūrė prie Maskvos ir ten nerengė diversijų.

Atrodytų, kad iš tokio žmogaus tik tokio komentaro ir galima tikėtis. Tačiau verta atkreipti dėmesį į paties D. Rogozino parašytą knygą. Tai – istorinis romanas, kuriame jis rašo apie savo protėvius, literatūrine forma kuria savo protėvių mitą. Visos galingos giminės taip darydavo: lietuviai didikai save kildino iš romėnų ir netgi atrasdavo Italijoje savo gimines. Tai nieko nuostabaus. Įdomus kitas dalykas. Koks? Ogi tai, kad net ir čia neapsieinama be Lietuvos ir be Žalgirio mūšio.

Žalgirio mūšio metu žuvo didysis Vokiečių ordino magistras Jungingenas. Atsiminkime žymųjį Jano Mateikos paveikslą „Žalgirio mūšis“: ten esama vaizdo, kaip karys nuduria kilmingąjį riterį. D. Rogozinas parašė knygą „Baronas Žoltokas“, kurioje pusiau remdamasis archyviniais dokumentais, pusiau savo literatūrine išmone, skaitytojus supažindina su savo giminės istorija. Ir rašo, kad jis yra kilęs iš prūsų kunigaikščių, o jo protėvis Mitkievičius dalyvavo Žalgirio mūšyje ir buvo tas, kuris nukovė didįjį magistrą.

Aišku, galima pasakyti, kad visa tai yra literatūrinė išmonė. Nepaisant to, net didysis rusų nacionalistas D. Rogozinas, kurdamas savo giminės mitologiją, nieko kito geresnio nesugalvojo, kaip ją susieti su Lietuva ir Žalgirio mūšiu. Savo giminės mitus žmonės sieja su tuo, kuo galima didžiuotis, o ne su tuo, dėl ko verta gėdytis.

Maskvos Rusia ir Lietuvos Rusia?

Žinoma, galima pasakyti, kad tai pavienis atvejis. Tad leiskime kalbėti kitiems rusams. Aleksandras Duginas – kas domisi dabartine Rusijos politika ir jos ideologija, tikrai žino šią pavardę. Save politikos analitiku vadinantis A. Duginas viešai skleidžia savitą požiūrį į Rusijos ir kaimyninių tautų istoriją. Štai pavyzdys – 2012 m. A. Duginas savo studentams skaitė paskaitą apie Rusijos istoriją. Ši paskaita buvo nufilmuota ir patalpinta „YouTube“. Ką A. Duginas pasakojo savo studentams?

Vienas pagrindinių jo teiginių buvo toks, kad, pasibaigus Aukso Ordos epochai, atsirado ne tik Maskvos Rusia, bet ir Lietuvos Rusia, kurią sudarė 80 proc. rusų, kurioje buvo išpažįstama stačiatikybė ir kuri pretendavo nukreipti rusų tautos istoriją kitu keliu.

Dabar paaiškinkime, ką A. Duginas turėjo omenyje: būtent Lietuvos Didžioji kunigaikštystė, Vilnius, Gediminaičiai buvo tie, kurie valdė rusų žemes ir galėjo pasukti istorijos vairą visai kita kryptimi. Beje, Lietuva ir pasuko – antraip nei Baltarusijos, nei Ukrainos šiandien nebūtų. Kitas A. Dugino teiginys toks, kad periodas nuo išsivadavimo iš Ordos priespaudos (XV a. II pusė) iki XVII a. pab. yra laikytinas Maskvos ir Lietuvos dialogo laikotarpiu. Kaip vyko tas dialogas?