Vertybes, idealus ir vizijas, už kurias žmonės ryžtasi kovoti ir mirti, Lietuvoje po nepriklausomybės atgavimo užgožė pragmatizmas ir biurokratija, o Lietuvos valstybė nėra pakankamai supoetinta, kad įkvėptų aukotis dėl savo krašto, sako Vytauto Didžiojo (VDU) universiteto profesorius Gintautas Mažeikis. Filosofas pastebi, kad dalis visuomenės valstybę tapatina su valdžia, o kol taip yra, patriotiškumas ir jo ugdymas – keblioje padėtyje.

Krašto apsaugos sistemos specialistai pabrėžia, kad neramumų šalyje atveju visuomenės palaikymas yra labai svarbus. Ši privalo suprasti, iš kur kyla agresija, ką ir kodėl reikia ginti. Taip pat, jų teigimu, visuomenė gali ir turi kritikuoti politinę valdžią, bet privalo ją aiškiai atskirti tuo valstybės. Tačiau interneto komentaruose ir socialiniuose tinkluose gausu pasisakymų, kurie liudija, jog atskirti dažnai nesugebama.

„Lietuvoje visa valdžia – vagys“, „čia nėra ką ginti“, „ta šalis nieko neduoda, tik atima“ – kartoja interneto komentatoriai, pasisakydami įvairiomis visuomenės ir valstybės gyvenimo temomis.

Tvirtos rankos ilgesys

Filosofas G. Mažeikis pažymi, kad įvairių karų, sukilimų ar kitokių konfliktų metu žmonės eidavo kovoti ir mirti už vertybes, idealus, vizijas, o ne struktūras. Todėl, kol visuomenė tapatina valdžią su valstybe, patriotiškumui skleistis vietos yra maža.

„Tai, už ką žmonės būdavo pasirengę kovoti ir mirti, nebūdavo struktūra, organizacija. Valstybė visuomet yra labiau supoetinta, mitologizuota. O tai reiškia – kupina vertybių, idealų ir idėjų. Tačiau, jei valstybė perteikiama ir suvokiama ne poetiniu, istoriniu pasakojimu, o kaip įstatymų tvarka ir organizacija, jos patrauklumas žmonėms labai sumažėja. Kol valstybė ir valdžia tapatinami, patriotiškumas ir jo ugdymas yra sunkioje padėtyje. Ši tendencija nėra gera: ji subanalina žmonių vaizduotę, žmonės netenka patriotinių idealų“, – kalba VDU profesorius.

Šiuolaikinė valstybė, anot G. Mažeikio, yra funkcinė, sunkiai apibrėžiama, jai nebetinka seniau naudotos metaforos, o naujų  niekas nesukūrė. Lietuvai apibūdinti trūksta įkvepiančio tautą poetinio polėkio: „Lietuvos valstybė nėra pakankamai supoetinta, kad įkvėptų daugelį žmonių aukotis dėl savo krašto. Manau, to poetinio motyvo, metaforų ir pasakojimo stoka būtų didelė problema kokio nors konflikto pradžioje, kol atrastų įkvėpti minias ir atverti jų širdis gebantys poetai, vizionieriai. Šiandieną jų aš nematau.“

Savo ruožtu Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (TSPMI) profesorius filosofas Alvydas Jokubaitis pažymi, kad demokratinė santvarka turi padėti išvengti valstybės tapatinimo su valdžia, o skirties tarp valdžios ir valstybės nebuvimas visuomenės sąmonėje gali reikšti totalitarizmo ilgesį.

„Tapatinti valdžią su valstybe yra ydinga, tačiau tam ir yra demokratija, kad ši skirtis egzistuotų, nebūtų absoliučios valdžios. Seniau karalius savo rankose turėdavo visą valdžią, o dabar valdžia yra tuščia vieta, kaip bendrabučio kambarys: atėjo kažkas pagyventi į kambarį, o po ketverių metų turės išsikraustyti. Valdžios tapatinime su valstybe, manau, yra paslėptas valdžios tikrumo ilgesys, tvirtos rankos noras“, – sako A. Jokubaitis.

A. Jokubaitis: tautos, kaip ir Dievo, niekas nematė

TSPMI profesorius tikina, kad demokratinėje visuomenėje pasipiktinimas valdžia, tulžingi komentarai yra neišvengiami: tautos išrinktas atstovas negali įgyvendini jam patikėto uždavinio, negali patenkinti visos visuomenės interesų. Tačiau grėsmės akivaizdoje, pasak A. Jokubaičio, visuomenė, pamiršusi pyktį, sugeba susitelkti. Pašnekovo manymu, iš dabarties pozicijų negalima spręsti apie kokybiškai visiškai kitokią situaciją.

„Išrenkate žmogų, kuris turi jums atstovauti, tačiau jis negali įgyvendinti šio uždavinio, nes atstovauti jis turi ir jūsų kaimynui, ir visam penkių aukštų namui. Neišvengiamai atsiranda konfliktas su valdžia. Tačiau demokratinė visuomenė karo situacijoje turi keistis. Grėsmės akivaizdoje visuomenė  labiau susitelkia, svorio centras nuo galvojimo apie nevykusius mūsų atstovus perkeliamas prie galvojimo apie tai, kad valstybėje suverenas yra tauta“,  – teigia A. Jokubaitis.

Politikos filosofas pažymi, kad tauta yra iš teologijos perimta sąvoka. Tauta ir Dievas pasižymi tokiomis pat savybėmis – nė vieno nesame matę, tačiau visuomet yra jais tikinčių ir juos puoselėjančių. Todėl, anot A. Jokubaičio, tauta pajėgi išlikti ir tada, kai nelieka valstybės.

Visuomenėje, pasak A. Jokubaičio, visuomet yra vartotojų, kurie skundžiasi, kad valstybė jiems kažko neduoda, ir tų, kurie stengiasi duoti valstybei. Jei nebūtų tų, kurie save tapatina su valstybe, ji tiesiog sugriūtų.
„ Jei patys jaučiamės darantys kažką prasmingo, suprantame, kaip turime valdyti save, savo istoriją, mes eisime tai ginti, kažkam pamėginus iš mūsų tai atimti, primesti savo taisykles. Tačiau nemanau, kad tai ginti eitų visi. Tarp saviškių visada reikalingas Judas“, – sako TSPMI profesorius.

Patriotizmą pažadino herojiški ukrainiečiai

G. Mažeikis neabejoja, kad pastaruoju metu lietuvių patriotizmas sustiprėjo. VDU profesoriaus manymu, daugiau nei visos valstybės pareigūnai Lietuvos patriotizmo judėjimo labui nuveikė Kijevo Maidanas, herojiškus Ukrainos žmonių žygius atspindėjusi žiniasklaida.
„Po Maidano Lietuvos visuomenėje padaugėjo vertybinių, idėjinių diskusijų. Patriotizmo ugdymo labui tokios diskusijos kartais padaro daugiau, nei kai kurie priimti įstatymai. Patriotizmui nepadeda nuolatiniai barniai žiniasklaidoje“, – tvirtina G. Mažeikis.

Tačiau, pasak filosofo, svarbu suprasti, kad valstybė nesusideda vien tik iš patriotizmo. Sąžiningumo, dorumo, teisingumo, laisvių vertybės kartu sukuria didįjį valstybės idealą, už kurį pasisako pačių įvairiausių grupių žmonės.

„Patriotizmas yra sutelktinė vertė. O valstybę reikėtų kurti tokią, kad ji atitiktų mūsų vertybes. Turėtume kritikuoti savo valdininkus ir politikus, kurie neatitinka ir nepuoselėja šių vertybių“, – teigia pašnekovas.

Anot G. Mažeikio, stiprėjantis lietuvių patriotizmas ir bundančios vertybinės orientacijos susiduria jau su naujais iššūkiais: ryžtą ginti bei patriotinius jausmus puoselėti tenka ne tik savo šaliai, bet ir jos sąjungininkėms.

„Iki šiol mūsų valstybės raidos kriterijai buvo labai pragmatiški, aiškiai apibrėžti: NATO, Europos Sąjunga, euras. Visi šie kriterijai buvo daugiau biurokratinio pobūdžio. Vertybėms buvo skiriama mažiau dėmesio. Jei jos iškildavo, tai būdavo europinės. Per 10 metų europinės vertybės Lietuvoje gerokai prigijo, Europos vertė išaugo, tuo metu valstybės vertė nedaug sustiprėjo. Bet šiandieną jau turime klausti ne tik apie tai, ar eisime ginti Lietuvos, o ir apie tai,  ar pasirengę ginti sąjungininkus“, – teigia G. Mažeikis.