D. Grinkevičiūtė – sovietmečio Lietuvos skausmų simbolis

Nors nuo garsiausios Lietuvos tremtinės Dalios Grinkevičiūtės mirties praėjo 30, o nuo gimimo – 90 metų, tačiau tik dabar radosi knyga apie ją – sovietmetyje tautos išgyventų skausmų simbolį.

It bombos sprogimas

Kai viename "Inter–Aso" (Tarptautinė politinių kalinių ir komunizmo aukų asociacija) kongrese jo Prezidiumo narė prof. Vanda Briedienė pateikė keliolikos šalių atstovams išverstus į vokiečių kalbą D.Grinkevičiūtės prisiminimų "Lietuviai prie Laptevų jūros" fragmentus, jie sukėlė sprogusios bombos įspūdį – taip viskas neįtikima atrodė užsieniečiams. Ne kitaip atsitiko ir Lietuvoje, 50 metų liūliuotoje sovietinės propagandos: žurnalė "Pergalė" (dabar – "Metai") 1988 m. išspausdinti tuomet jau Anapilin iškeliavusios D.Grinkevičiūtės prisiminimai gerokai supurtė tautą.

Kas buvo tų iki šiol sukrečiančių skaitytojus prisiminimų autorė? Į tai pirmoji mėgino atsakyti D.Grinkevičiūtės pusseserė kaunietė gydytoja habil. dr. doc. Dalia Kotryna Baliutavičienė, parašiusi knygą "Dalia".

Autorės žodžiais, ji rašė apie neįbauginamą žmogų, užpildžiusį mūsų istorijos ir atminties spragas, visą gyvenimą paskyrusį sunkiai kovai už teisybę, už žmogaus teisę būti žmogumi.

Žiaurus posūkis

D.Grinkevičiūtė gimė 1927 m. gegužės 28-ąją Kaune, Juozo ir Pranės Grinkevičių šeimoje, kurioje jau augo sūnelis Juozukas. P.Grinkevičius buvo Lietuvos banko Valiutų komisijos reikalų vedėjas, mama - namų šeimininkė.

Dalia nuo vaikystės buvo savarankiška. Kartą, kaip pasakojo D.K.Baliutavičienė, keturmetė Dalia, rudaplaukė strazdanota mergaitė, susikrovė savo lėles ir iš savo namų V.Putvinskio gatvėje, prie Aušros tako, nuėjo į Laisvės alėją. Ten ji siūlė praeiviams pirkti jos žaislus. Kai kažkas pažino mažąją prekiautoją ir pranešė tėvams, jiems dukrelė paaiškino, kad tokiu būdu norėjusi uždirbti pinigų kelionei. Ji tada negalėjo įsivaizduoti, kokia jos kelionė laukė netolimoje ateityje.

Ankstų 1941 m. birželio 14-osios rytą Grinkevičių šeimą su dviem vaikais enkavėdistai suėmė ir iš Perkūno alėjos namo (beje, pirmojo Lietuvoje kooperatinio namo, kurį J.Grinkevičius pasistatė su kitais banko darbuotojais) nuvežė į Kauno geležinkelio stotį, įlaipino į vagoną su tremiamais žmonėmis.

J.Grinkevičius, kaip buvo tada įprasta, buvo iškart atskirtas nuo šeimos ir greitai mirė badu viename iš stalininių lagerių. P.Grinkevičienė su abiem vaikais buvo išlaipinta Altajaus krašte. Kai čia sužydėjo bulvės, pasodintos tremtinių, juos įvairiomis transporto priemonėmis išgabeno už poliarinio rato, į Jakutijos šiaurę, kur Lenos upės žiotyse iš baržos išlaipino į Trofimovsko salą, prie Laptevų jūros.

Lietuviškoji Antigonė

Šalčio kamerai prilygusioje saloje pirmąją žiemą mirė pusė tremtinių. penkiolikmetė Dalia pusę dienos kirsdavo iš Lenos žiočių rąstus ir virvėmis juos traukdavo 7–10 km kilometrų Trofimovsko viršininkų butams apšildyti, o po to eidavo į septynmetę mokyklą.

Nepakėlusi tremties gyvenimo sąlygų, P.Grinkevičienė sunkiai susirgo – tai tik padvigubino Dalios pastangas persikelti į Jakutską, kur buvo ir mokykla, ir ligoninė. Deja, leido persikelti tik jai, o mamai – ne, tačiau Dalia slapta ją atsigabeno garlaivyje.

Mamos sveikata vis vien blogėjo, o dukra buvo išvežta dirbti į anglies kasyklas. Neilgai svarsčiusi, Dalia sukūrė akiplėšišką planą, kaip pabėgti į su mama į Lietuvą. Ir jai tai pavyko padaryti 1949 m.

Kaune P.Grinkevičienė slapstėsi pas seserį Bronę, kitus gimines, o jos dukra Dalia apsigyveno savo senajame bute Perkūno alėjoje, nes čia buvo įsikūrusi jų artima giminaitė. Nujausdama artėjančią gyvenimo pabaigą, P.Grinkevičienė pasiprašė parvežama į savo namus Perkūno alėjo, kur ji ir mirė. Dalia neturėjo jokios galimybės palaidoti ją oficialiai, nes abi bėglės buvo be dokumentų. Tada Dalia pati iškirto namo rūsyje cementuotas grindis, iškasė duobę ir, drauge su teta sukalusi iš spintos lentų karstą, palaidojo mamą. Likusias po laidojimo žemes slapta naktį išnešė į sodą, o duobės paviršių užliejo cementu.

Parašė laišką L.Berijai

"Dalia gyveno savo namų vaikystės kambaryje, dienomis rašydama atsiminimus iš tremties. Gavusi žinią iš, rodos, patikimų tarpininkų, kad gali eiti nurodytu adresu atsiimti paso, ji, lyg nujausdama išdavystę, prieš išeidama žadėto dokumento, sudėjo savo neužbaigtus rašyti rankraščius į stiklainius ir užkasė juos sode. Nuojauta jos neapgavo – Dalia buvo antrą kartą ištremta", – pasakojo knygos autorė.

Nuo antrosios tremties D.Grinkevičiūtę galėjo išgelbėti teigiamas atsakymas į pasiūlymą bendradarbiauti su KGB – jį atmetusi mergina netruko atsidurti Gorkio srities lageryje.

D.Grinkevičiūtė buvo įkalinta Gorkio srities lageryje, kuriame susipažino ir bendravo su garsiais rusų intelektualais - mokslininkais, menininkais, aukštųjų mokyklų dėstytojais, studentais. Lageryje praleistus metus kalinė pavadino gyvenimo universitetais.

Po Stalino mirties ji buvo išsiųsta vėl į Jakutską, iš kur parašė laišką pagrindiniam stalininių represijų organizatoriui Lavrentijui Berijai, prašydama leidimo išvykti į Omską studijuoti medicinos. Nors KGB vadovas jau buvo sušaudytas, bet jos prašymas buvo patenkintas – lietuvė tapo puikia Omsko medicinos instituto studente, sportininke.

Pasirinko Laukuvą

Grįžusi į Lietuvą, 1960 m. Dalia baigė studijas Kauno medicinos institute (buvo priimta rektoriaus Zigmo Januškevičiaus dėka) ir gavo gydytojos diplomą su pagyrimu.

Atsisakiusi anuomet galiojusios tokiais atvejais teisės rinktis darbovietę (absolventai dažniausiai pageidavo dirbti didžiųjų miestų ligoninėse), D.Grinkevičiūtė pasirinko atokią nuo didmiesčių Laukuvą, Šilalės rajone. Čia ji netruko tapti itin  mylima gydytoja.

Jaunoji gydytoja, kurią vėliau literatūrologė Viktorija Daujotytė pavadins "ugnimi maiše", nepabūgo atvažiuoti pas Kauno saugumiečius ir paprašyti jų leisti perlaidoti mamą. Sykiu su leidimu gavo ir saugumo aparato "rūpinimąsi" – pradėta stebėti D.Grinkevičiūtės gyvenimą.

"Dalia buvo plataus akiračio žmogus. Labai mėgo operą, teatrą, skaityti knygas. Nepraleisdavo progos nuvažiuoti į Kauno, Vilniaus, Panevėžio Maskvos, Leningrado teatrus. Kadangi Kaune ji nerado savo užkastų prisiminimų (jie buvo surasti 1991 m. ir šiuo metu yra Lietuvos nacionaliniame muziejuje), rašė viską iš naujo Laukuvoje, mažame savo kambarėlyje", – pasakojo D.K.Baliutavičienė.

A.Sacharovo ir J.Boner įnašas

Savo naujai užrašytus atsiminimus Dalia perdavė garsiam  mokslininkui ir disidentui Andrejui Sacharovui, kuris su žmona Jelena Boner pasirūpino, kad tie užrašai 1979 m. būtų išleisti Paryžiuje rusų disidentų leidinyje "Pamiatj".

Dar vėliau jos atsiminimai plito kitose šalyse, buvo spausdinami, skaitomi per radiją. Tai labai nepatiko kagėbistams Lietuvoje ir jie pradėjo agresyviai persekioti tremtinę. Netrukus D.Grinkevičiūtė buvo atleista iš darbo, išmesta iš tarnybinio buto – ją priglaudė bebaimė mokytoja Aldona Šulskytė.

D.Grinkevičiūtė įvertinusi savo sunkią padėtį Lietuvoje, parašė laišką generaliniam SSRS komunistų partijos sekretoriui Leonidui Brežnevui, prašydama leidimo išvykti iš Lietuvos į Izraelį – anuomet tai buvo vienintelis kelias į užsienį. Deja, toks jos žingsnis sukėlė dar didesnę režimo agresiją.

Tačiau Dalia nepalūžo. Maža to, supratusi, kad serga onkologine liga ir nebegali delsti, 1987 m. vasarą ryžosi savo atsiminimus įteikti Justinui Marcinkevičiui ir Kaziui Sajai, kuriais ji pasitikėjo. Tiesa, poetui pirmiausia nurodė ne pagrindinį savo vizito pas jį tikslą – padovanoti Motiejui Valančiui priklausiusius sidabrinį ąsotėlį ir du padėkliukus stalo įrankiams, kuriuos ji buvo gavusi iš vyskupo sesers anūkės.

Ugnis maiše

D.Grinkevičiūtė mirė 1987 m. gruodžio 25-ąją – Sąjūdžio išvakarėse. Palaidota Kaune, Eigulių kapinėse, šalia savo brolio ir mamos, kurios palaikus iš rūsio pati perlaidojo 1962 m.

1981 m. D.Grinkevičiūtės atsiminimus spausdino Čikagoje leidžiamas laikraštis "Draugas", kiti JAV lietuvių leidiniai. Memuarai buvo išversti į anglų kalbą ir išleisti atskira knygele.

1988 m. J.Marcinkevičius "Literatūroje ir mene" pateikė daug D.Grinkevičiūtės atsiminimų, kartu teigdamas, kad trėmimus reikia kvalifikuoti kaip stalinizmo nusikaltimus lietuvių tautai. Anuomet tai pasakyti buvo labai drąsu.

1988 m. visas D.Grinkevičiūtės rankraštis buvo paskelbtas žurnale "Pergalė", tais pačias metais spausdino ir kiti laikraščiai, žurnalai, buvo skaitomi per "Laisvės" radiją.

1989 m. jos atsiminimai spausdinti knygoje "Amžino įšalo žemėje".

1995 m. Jakutske išleistoje knygoje "Lietuviai prie Ledjūrio" išspausdino D.Grinkevičiūtės memuarus rusų kalba.

1997 m. Laptevų jūros tremtinių brolijos, vadovaujamos Trofimovsko saloje gimusio Jono Markausko, iniciatyva pirmą kartą išleista knyga "Lietuviai prie Laptevų jūros", kurioje paskelbta visa garsiosios tremtinės kūryba: atsiminimai, miniatiūros, laiškai, pokalbių fragmentai.

2000, 2008 ir 2010 m. lapteviečių iniciatyva išleista knyga – albumas lietuvių, anglų ir rusų kalbomis "Lietuviai Arktyje" su Trofimovsko salos tremtinio Gintauto Martynaičio piešiniais ir Dalios bei kitų tremtinių prisiminimais.

2005 m. knyga "Lietuviai prie Laptevų jūros" tapo antrąja serijos "XX a. lietuvių literatūros lobynas" knyga po Žemaitės. (Pakartotinai išleista 2015 m.)

1997 ir 2002 m. išleisti D.Grinkevičiūtės prisiminimai, išversti į anglų kalbą, buvo pristatyti 2014 m. Leipcigo knygų mugėje. Jos memuarai išleisti prancūzų, italų, vokiečių, anglų, suomių, kalbomis. Lapteviečių brolija inicijuoja vertimus į kitas kalbas.



NAUJAUSI KOMENTARAI

Adas Lukoševičius

Adas Lukoševičius portretas
AšLoh Jibani Pyderaras

Politika

Politika portretas
dar po 50 metų rašys apie tikrąjį Lietuvos genocidą sunaikinusį jau trečdalį tautos ir kol kas nematantį pabaigos... O "svetimas" rusas be daugybės faktų, nors iš vaikų neatiminėjo jų išlaikymo lėšų (kaip dabar daro teisėja agurkienė).

Jogailai

Jogailai portretas
Nelaimėli, ar taip niekada ir nesuvoksi, kodėl tavo TSRS apdovanotosios šalys taip toli toli atsilikę nuo Vakarų?
VISI KOMENTARAI 7
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių