Anot jo, net ir penktokams paprastai dėstoma akademinė istorija, kuri nėra pritaikyta tokio amžiaus vaikams ir netgi sunkiai suprantama: „Tai yra suaugusių, ir ne šiaip suaugusių, o vyrų istorija. Juk prieš tokią istoriją jau seniai sukilta.“

– Viename interviu esate sakęs, kad nuo to, kaip dabar Lietuvoje mokoma istorijos, galėtų ir supykinti. Istorijos programą vadinate datų kolekcionavimu. Tai kodėl nuo to istorijos mokymo gali supykinti?

– Čia reikia vaikų klausti. Ne aš pats sugalvojau. Kažkas pasakė – man nuo istorijos bloga darosi. Ne kartą esu klausęs, ar tikrai taip yra, ar yra auditorijoje vaikų, kuriems nuo istorijos bloga. Neradau nė vienos auditorijos, kurioje tokių nebūtų. Todėl darau tokią išvadą.

Reikėtų vaikų klausinėti, sociologinius tyrimus atlikti, kad galėtume pasakyti, bet tai yra faktas. Bent aš galiu paklausti tiksliai – ar daug yra vaikų, kurie nėra matę pamokos, kurioje mokytojas klausia „kada?“, tu atsakai „tada“ ir vėl mokytojas klausia „kada?“, tik jau apie ką nors kitą. Neatsirado rankų.

Mokytojai piktnaudžiauja konstatuojamųjų daiktų klausimu. Jau sovietinė istorijos dėstymo metodika sakydavo, kad konstatuojamasis teiginys privalo turėti kelis komentuojančius sakinius – jei paklausei „kada?“, turi kelti klausimą „kam reikia tos datos?“, „ką ji reiškia?“, „ką ji praneša?“, „kas  nuo to priklausė istorijoje?“ Jeigu to nėra, tai yra datų kolekcionavimas. Aš įsivaizduoju, kad nuo tokios istorijos yra bloga.

– Jūs išleidote knygą „Lietuvos istorija: paaugusių žmonių knyga“. Ji turėjo būti vadovėliu, bet netapo, neįtiko vertintojams. Kodėl? Kokia buvo pagrindinė kritika?

– Kad neatitinka programos.

– O kas neatitiko programos?

– Gausybė dalykų. Tų dalykų, kuriuos aš įsivaizduoju kaip vaikų istoriją, programoje nėra. Programoje nėra vaikiškos istorijos. Programa net penktokams yra nučiulpta akademinė istorija. Tik suaugusieji pasitaria, ar vaikas supras. Jeigu nesupras, tai braukiama. Tai aš vadinu nučiulpimu. Paliekamas kažkoks istorijos konstruktas, kurį dėsto ir universitete.

Universitete kartas nuo karto prisimenu, kad egzaminui neblogai galima pasiruošti iš 11–12 klasės vadovėlių. Ten, žinoma, viskas trumpiau. Jeigu egzaminuotojas nepagaus ant detalių, gali universiteto egzaminui pasiruošti pagal vidurinės mokyklos vadovėlį.

Viena mokytoja didžiavosi, kad jos penktokai skiria Lietuvos Tarybos ir Steigiamojo Seimo kompetencijas. Galite įsivaizduoti? Penktokai. Aš turbūt iš karto į šį klausimą neatsakyčiau. Kam to apskritai reikia?

Bet juk 11–12 klasėje dar visai neseniai ta istorija buvo tokia pati, kaip 7–10 klasėje. Jeigu įdėmiai pasižiūri penktos klasės programą – irgi tas pats, nors jie vadina epizodais. Kokie ten epizodai? Tai yra tas pats akademinis kursas. Štai dėl to visiems noriu sakyti ir sakau, kad reikia suspenduoti, sustabdyti programas.

Dar galiu pridurti – buvo visokios keistos kritikos. Vieni kritikavo viena, kiti – kita. Pavyzdžiui, aš pasakoju Jadvygos ir Jogailos istoriją. Jadvyga, kaip žinia, buvo vienuolikmetė–dvylikmetė, kaip tik penktoko amžiaus. Tokių istorijų, tokių santuokų buvo. Keliu klausimą – ar gali dvylikametė tapti karaliene? Gali. Tik reikia ištekėti. Pasirodo, tokiu būdu skatinu ankstyvus lytinius santykius. Galite suprasti? Galėjau tvoti galvą į sieną ir net minties nebūtų buvę.

Aš ieškojau, kaip dvylikamečiai atrodo istorijoje. Juk tokio amžiaus ir karaliukais buvo tampama. Mūsų istorijoje taip irgi buvo. Užtenka prisiminti Kazimierą Jogailaitį ar Žygimantą Augustą. Tai tos vaikiškos karūnacijos, kurias suorganizavo karalienė Bona. Tokių dvylikamečių istorijos paieška, paaiškėjo, niekam nereikalinga.

– Skiriate daug dėmesio vaikams, bet ar tokiu būdu galima viską išmokti, suvokti? Juk vis dėlto atrodo, kad svarbias sutartis pasirašydavo ne vaikai, kariaudavo ir užkariaudavo ne vaikai. Ar tai yra apskritai klaidingas suvokimas?

– Žinoma, klaidingas. Tai apskritai yra XIX a. supratimas. Atkreipkime dėmesį – istorija yra jėgos istorija. Kaip sako, nukariauti, nukariavus gal sutartį sudaryti... tai yra suaugusių, ir ne šiaip suaugusių, o vyrų istorija. Juk prieš tokią istoriją jau seniai sukilta. [...] Juo labiau vaikams to nereikia. Kam tos sutartys jiems reikalingos? Suaugusieji nežino sutarčių.

Sakome, kad to norėsime iš vaikų, bet suaugusieji nežino Liublino unijos – dokumento, su kuriuo Lietuva gyveno 250 metų. Suaugusieji nežino, o iš vaikų reikalaujama? Viena mokytoja didžiavosi, kad jos penktokai skiria Lietuvos Tarybos ir Steigiamojo Seimo kompetencijas. Galite įsivaizduoti? Penktokai. Aš turbūt iš karto į šį klausimą neatsakyčiau. Kam to apskritai reikia?

Įkelia dabar mamos chronologines lenteles. Ten nurodytas koks nors Nabuchodonosoras, kokia nors žydų Egipto nelaisvė. Reikia sudėlioti tiksliai chronologine tvarka. Kam? Kokia to prasmė? Suaugusieji bruka savo matymą į vaikų galvas. Kadangi suaugusiems rūpi alga, vadinasi, skaičiai, pinigai, ko jie vaikų klausia? Ne ko išmokai, o kiek gavai. Klausia ne ką suprato po tokio pamokos, o kiek gavo.

Net Antoine`as de Saint-Exupery iš to šaiposi. Princas planetą vadina „B612“. Mažasis Princas aiškina – tai suaugusiems, nes jie tokie riboti, labai mėgsta skaičius, dėl to jis tą planetą taip užrašo. Man didelis autoritetas yra ir Juozo Erlicko rekomenduota Terry Deary „Kraupioji istorija“, kurioje mokytojas klausia mergaitės: „Kuriais metais Kolumbas perplaukė Atlantą?“ Atsakymas: „Kolumbas perplaukė Atlantą ne metais, o laivu“.