Europos Komisija siūlo Lietuvai priimti 710 pabėgėlių iš Afrikos ir Artimųjų Rytų. Ar Lietuva turėtų tai daryti? Ar mūsų šalis gali tai sau leisti? Apie tai LRT Televizijos laidos „Dėmesio centre“ vedėjas Edmundas Jakilaitis kalbėjosi su Valstybės sienos apsaugos tarnybos vadu Renatu Požėla, Tarptautinės migracijos organizacijos Vilniaus biuro vadove Audra Sipavičiene ir DELFI.lt apžvalgininku Ramūnu Bogdanu.

–Europos Komisija iš pradžių pasiūlė Lietuvai priimti 207 pabėgėlius, dabar jau siūloma priimti 710. Pone R. Požėla, ar techniškai įmanoma tai padaryti?

–Užsieniečių registravimo centras Pabradėje tiek žmonių tikrai nesutalpintų. Čia yra 88 vietos tokiems asmenims ir paprastai apie 60 vietų yra užpildyta. Reikėtų galvoti apie kitas vietas.

–Kokias?

–Galima kalbėti apie Ruklos pabėgelių centrą, arba tai būtų savivaldybių galvos skausmas, nes asmenys, siekiantys gauti prieglobstį, gyvena mūsų įstaigose, o jį gavę gyvena jau kitose įstaigose.

–Ponia Audra Sipavičiene, pabėgėlių priėmimas – ne vien techninis, bet ir psichologinis dalykas. Ką mūsų visuomenė mano šiuo klausimu, kokios žmonių nuotaikos?

– Pirmiausia noriu patikslinti, kad šiuo atveju mes kalbame apie tuos pabėgelius, kuriems tikrai reikalingas prieglobstis, kurie bėga nuo karo. Neseniai mačiau Lietuvos vyriausybės užsakytą tyrimą kaip Lietuvos gyventojai reaguotų į pabėgėlius. Tyrimo rezultatai parodė, kad 51 procentas apklaustųjų juos priimtų palankiai.

Nežinau, kokia metodika remiantis buvo atliktas šis tyrimas ir aš gana skeptiškai vertinu jo duomenis. Mūsų biuro atlikti tyrimai apie gyventojų požiūrį į migrantus rodo kur kas nepalankesnę visuomenės nuomonę apie kitos rasės ir kito tikėjimo asmenis. Žmonės labiausiai bijo tų, su kuriais nebuvo susidūrę. Tie, kurie dirbo užsienyje ar pažįsta kitos rasės žmonių, imigrantų bijo mažiau.

– Pone R. Bogdanai, „Wikileaks“ paviešino Europos Sąjungos dokumentus, kuriais apibrėžiama, kaip ES turėtų kovoti, reaguoti į legalią ir nelagalią migraciją. Kaip Jūs vertinate šį planą, kurį pats ir aprašėte savo publikacijoje?

–Negaliu garantuoti, kad „Wikileaks“ paviešino autetiškus dokumentus. Jie buvo paskelbti gegužės 25 dieną ir kol kas niekas jų oficialiai nepaneigė. Mano nuomone, Europos reakcija yra normali, parengtas planas rodo, kad problemą siekiama spręsti iš esmės.

Į šį planą įtraukiamas ir FRONTEX, kuris užsiima pasienio tarnybų koordinavimu saugant ES išorės sienas, taip pat karinės pajėgos, karinis personalas iš visų Europos Sąjungos šalių. Pagrindinis planuojamos, vienerių metų programos tikslas – sugriauti kontrabandos žmonėmis verslo modelį.

Numatytos kelios šio plano fazės:  žvalgyba, finansinių kanalų ir išvykimo uostų nustatymas, karinės priemonės prieš kontrabandininkus. Manau, pritaikius šias priemones, Europą kamuojanti problema būtų išspręsta iki galo.

A. Sipavičienė: Kad Europos Sąjunga visais įmanomais būdais kovos su kotrabandininkais, užsiimančiais nelegaliu žmonių gabenimu, įvardijama ir oficialiuose dokumentuose. Taip pat numatyta, kad bus pasitelkiamas ir FRONTEX, ir Interpolas, kitos karinės pajėgos.  Įvardijamas netgi laivų,kitų tinklų naikinimas.

R. Požėla: Aš pats dalyvauju agentūros FRONTEX veikloje. Detalių atskleisti negaliu, tačiau galiu patvirtinti, kad Europa iš tiesų ruošiasi kovai su šiais reiškiniais.

– Ponia A. Sipavičiene, ar Europos Komisija gali priversti Lietuvą priimti pabėgelius?

– Pirmiausiai turime sau atsakyti – ar mes privalome dalintis našta su Europos Sąjunga? Ar turime padėti nepavydėtinoje situacijoje atsidūrusiems žmonėms? O jeigu Baltijos jūra į Lietuvą atplauktų 300 tūkstančių migrantų? Ar mes nenorėtume, kad  mums padėtų visa Europa? Principas, kad našta reikia dalintis, yra labai teisingas.

–Vidaus reikalų ministras Saulius Skvernelis kalba apie tai, kad galime priimti viso labo 30-40 žmonių. Kaip Jūs tai vertinate?

–Pabradė daugiau priimti gal ir negali, Rukla – iki 100 žmonių, bet yra ir kitų variantų, pavyzdžiui savivaldybėse.  Lietuvoje jau buvo priimti Sirijos gyventojai, kurie gyveno šeimose. Kita vertus, neaišku, kaip elgsis patys migrantai, ar jie norės į Lietuvą, jiems tai taip pat didelis iššūkis.

– Kiek pinigų Europos Sąjungos institucijos skiria tiems asmenims? Kaip turėtų prisidėti Lietuva?

– Kiekvienam migrantui dvejiems metams skirima po 6 tūkstančius eurų. Šie pinigai skiriami jo kelionei į vieną ar kitą šalį, integracijai ir panašiai. Šios sumos pradžiai turi užtekti. Be to, numatyta, kad asmuo turi kuo greičiau integruotis, pradėti dirbti ir prisidėti prie jį priėmusios šalies ekonomikos. Kaip tai padryti, kol kas neaišku.

– Pone R. Bogdanai, kaip Jūs įsivaizduojate 710 pabėgelių integraciją per 2 metus?

– Labai sunkiai. Viena vertus, tiems žmonėms čia bus labai neįprasta aplinka. Kita vertus, ir Lietuvos gyventojai nėra pratę priimti jiems visiškai svetimų žmonių.  Nors tie patys sirai yra senesni krikščionys negu mes.

A.Sipavičienė: Blogiausia, kad pabėgeliai Lietuvoje neturės jokios diasporos, jokios atramos, religinių bendruomenių. Teko girdėti Airijos pasisakymus. Airių teigimu,  labai svarbus tų asmenų orientavimas dar prieš atvykstant į šalį. Kai airiai paaiškino, jog jie yra krikščioniška šalis, kad minaretų atvykėliai čia neras, daugeliui pabėgelių praėjo noras važiuoti į Airiją.

– Pone R. Požėla, ką Jūs manote apie pabėgelių integravimą?

– Karo pabėgėlių tikslas – Vakarų Europa. Lietuva jiems būtų tarpinė šalis gauti leidimus, galiojančius Šengeno erdvėje. Tikėtina, kad tie žmonės Lietuvoje ilgai neužsibūtų.

– Akivaizdu, kad žmonės, bėgę į Europą, apie Baltijos šalis negalvojo. Jų tikslas Vokietija, Prancūzija, Didžioji Britanija?

– Mes turime ir kitą kategoriją piliečių, kurie kerta mūsų sieną. Sulaikyti jie prašo prieglobsčio, būna apgyvendinti mūsų įstaigose, tačiau netrukus dažnas prieglobsčio prašytojas pasišalina ir būna aptinkamas kitose šalyse. Manau, kad analogiška schema veiktų ir su karo pabėgeliais.

– Pone R. Bogdanai, Lietuva turi dalintis našta su Europa, tačiau kokiu mastu?

– Protingu mastu. Turime pasverti savo galimybes.

– Bet Europos Komisija jau pasverė už mus. Siūlo priimti 710 pabėgelių.

–Manau, Komisija pirmiausiai mūsų turi paklausti mūsų specialistų, kiek asmenų mes galime priimti nesukeliant visuomenei traumos, socialinių įtampų. Žmonėms darosi nesaugu – štai atvežė 710, žiūrėk ir dar atveš. Visuomenę prie kito pasaulio taip pat reikia pratinti palaipsniui.