– Kur yra didžiausios spragos sistemoje, jei mažametis, galima sakyti, vidury baltos dienos mirtinai uždaužomas savo namuose?

– Didžiausia problema, kad nebuvo galimybės pareigūnui tinkamai pasikonsultuoti arba bent jau išsikviesti atsakingą atstovą, kuris įvertintų situaciją. Policija, ugniagesiai ir medikai dirba dvidešimt keturias valandas per parą. Bet vaiko teisių apsaugos specialistai ar socialiniai darbuotojai, pasirodo, darbus penktadienį baigia šešioliktą valandą ir pradeda pirmadienį aštuntą ryto.

Galbūt nėra mano amžiaus žmonių, kurie augdami tarybiniais laikais negavo beržinės košės. Manau, tuo metu buvo toks mentalitetas.

Šiuo klausimu diskutavome ir Seime. Socialinės apsaugos ir darbo ministras žadėjo, kad vaiko teisių apsaugos specialistai ar socialiniai darbuotojai visą parą turėtų dirbti galbūt ne kiekviename miestelyje, bet regione. Sakykime, apskrityje yra atsakingas darbuotojas, kuris dirba dvidešimt keturias valandas per parą. Jis gali budėti namuose, o sulaukęs pareigūno skambučio prisistatyti ir antrą, ir trečią valandą nakties. Jis įvertina situaciją ir žino, į kokią įstaigą tokį vaiką reikia nuvežti. Ir ne policininko reikalas tai spręsti.

– Ar įžvelgiate policijos pareigūnų kaltės?

– Labai gaila policijos pareigūnų, kuriuos, atsitikus nelaimei, iš karto puolama kaltinti pirmiausia. Anksčiau kiekvienoje policijos įstaigoje buvo apylinkės, nepilnamečių reikalų inspektoriai, kurie buvo atsakingi už tam tikrus pažeidimus ar prevencines veiklas. Nepilnamečių reikalų inspektoriai žinojo problemines šeimas, kuriose auga sunkaus būdo nepilnamečiai ar mažamečiai, dirbdavo su jomis, lankydavo, įtraukdavo į įskaitą ir stebėdavo problemiškų nepilnamečių veiksmus. Po policijos reformos neliko tokios tipinės prevencinės veiklos ir galbūt tai leido atsirasti tokiems įvykiams, nes pareigūnai nematė, neužkardino ir nesureagavo...

Be to, po policijos reformos buvo sujungta keletas skirtingų struktūrų, pavyzdžiui, patruliai ir ikiteisminius tyrimus atliekantys pareigūnai. Tad atvažiavo į įvykio vietą pareigūnas, kuris neturėjo pakankamai patirties įforminti arba atlikti tam tikrus veiksmus, pavyzdžiui, surašyti protokolą, tinkamai apklausti liudytojus. Dėl nepakankamos patirties pareigūnai apklausė, surinko tiek duomenų, kiek surinko, ir tokią bylą atidavė prokuratūrai. Kėdainių atveju buvo netinkamai įformintas prieš tai buvęs įvykis, dėl ko sugyventinis nebuvo patrauktas atsakomybėn. Jeigu tai būtų padaryta, vaikas tikriausiai dabar būtų gyvas.

– Kaip vertinate išsakytą nuomonę, jog pareigūnų vykdomos vaikų apklausos yra mėgėjiškos?

– Baudžiamajame kodekse numatyta, kad dabar teisiamajame posėdyje, apklausiant nepilnamečius, privalo dalyvauti vaiko teisių apsaugos atstovas arba psichologas.

Jeigu prašysime psichologo vykti praktiškai į kiekvieną smurto artimoje aplinkoje atvejį... Tuomet dar „prikabinkime“ gydytoją, ugniagesį ir tada visada komanda atvažiuoja.

Galime kelti klausimą: nuo kada, kai yra gaunamas iškvietimas dėl smurto artimoje aplinkoje, jau reikia psichologo pagalbos? Pareigūnas atvyksta, bet nemato išorinių sužalojimų. Jis jau tada gali vaiko paklausti, ar tave tėvelis mušė? Ar jam reikia laukti, kol, tarkim, po valandos atvažiuos psichologas? Tai – opus klausimas. Nes dabar, jeigu bylos nagrinėjimas vyksta teismuose, jau yra numatytas ir psichologas, ir kambarėliai atskiri, ir vaizdo transliacijos galimybė.

Bet jeigu prašysime psichologo vykti praktiškai į kiekvieną smurto artimoje aplinkoje atvejį... Tuomet dar „prikabinkime“ gydytoją, ugniagesį ir tada visada komanda atvažiuoja. Bet ar to reikia? Galbūt reikia suteikti papildomų kompetencijų pareigūnui, kad atvykęs į iškvietimą jis galėtų įvertinti, ar vaikas išsigandęs, patyręs stresą, ir priimt sprendimą išvežti vaiką arba smurtautoją. O į rimtesnę apklausą jau kviesti psichologą.

– Seimo nariai šitiek metų negali apsispręsti, kas yra smurtas ir apibrėžti jo rūšių. Jūs pats vaikystėje gaudavote beržinės košės? Ar ja esate „vaišinęs“ savo vaikus?

– Aš pats esu gavęs, bet vaikams neduodavau. Būdavo taikomos kitokios bausmės: nesinaudoti kompiuteriu ir mobiliuoju telefonu, neiti į lauką, išjungtas internetas, paskaityti daugiau knygos puslapių nei privaloma, iškalti daugybos lentelę...

Galbūt nėra mano amžiaus žmonių, kurie augdami tarybiniais laikais negavo beržinės košės. Manau, tuo metu buvo toks mentalitetas. Jeigu dabar paklaustumėte, ar galima brėžti brūkšnį tarp beržinės košės ir smurtavimo, tikrai turėčiau labai gerai pasvarstyti. Ar kiekvienas krepštelėjimas yra smurtas prieš vaiką? Atsiranda tokių žmonių, kurie, esu skaitęs „feisbuke“, užima rimtas pareigas, bet sako, kad beržinė košė – dar nieko. Aišku, jeigu paklausi, kas yra beržinė košė, jie tikrai neturi omenyje daužymo su vytele, kad liktų didžiausi randai.

– Dirbote teisėju. Ar vertėjo priimti ministro portfelį?

– Vertėjo. Teisėjo darbas atsakingas, reikalingas, jautrus šiuo atveju ir reikalaujantis didelių įžvalgų. Teisėjas turi savo krūvį, aiškiai susidėlioja bylas, posėdžius, rašo nuosprendžius. Politiko darbe, ypač šioje ministerijoje, - daug veiksmo, atsakomybės, pareigūnų reformos. Bet tai – iššūkis man kaip asmenybei. Turiu patirties ir kaip dėstytojas – esu parašęs disertaciją iš policijos veiklos, – ir kaip teisėjas. Čia matau galimybę tobulėti ir savo galimybes pakeisti sistemą į geresnę pusę. Priėmiau tokį iššūkį. Esu drąsus žmogus.