„Jei Darbo partijos komanda nuspręs, kad partijai turi vadovauti ne aš, o kitas žmogus, nenusiminsiu ir dirbsiu toje komandoje. Pažado, kad būsiu išrinktas, nesu gavęs“, – teigia Darbo partijos nariu tapęs ir į partijos pirmininkus nusitaikęs europarlamentaras Valentinas Mazuronis, daugelį nustebinęs šiuo žingsniu.

Apie netikėto sprendimo priežastis, politinę ateitį – pokalbis su V. Mazuroniu.

– Pone Mazuroni, tapote Darbo partijos nariu. Nieko geresnio nesugalvojote?

– Pasakysiu kaip per išpažintį: manau, kad su Darbo partijos komanda po 2016 metų Seimo rinkimų būsime stipriausia politine jėga Lietuvoje. Darbo partijoje yra labai stipri komanda, turinti valstybinio darbo patirties. Tai energingi žmonės, pasiryžę keistis ir keisti Lietuvą.

– Bet tai ta pati komanda, kuri organizavo ir dvigubą buhalteriją, ėmė vadinamuosius „otkatus“ iš Europos struktūrinę paramą gaunančių įmonių – tai nustatė Vilniaus apygardos teismas. Tai tie patys aktyvūs žmonės, kurie yra vieno teismo nuteisti ir laukia kito teismo sprendimo.

– Nemaišykime politinių ir teisinių dalykų. Visus taškus dar turi sudėti teismas.

– Bet sutikite – moralė yra universali sąvoka.

– Taip, bet pasakykite, kurioje partijoje nebuvo problemų su teisėsauga?

– Tokių problemų tikrai neturėjo nė viena partija. Taip nemanote?

– Vienoks ar kitoks bylos vertinimas yra kišimasis į galutinį teismo sprendimą, to dabar nereikėtų daryti. Noriu pasakyti, kad ateinu į komandą ir man tai yra brūkšnys, nuo kurio mes žiūrime į priekį.

– Turbūt iš daugelio pažįstamų sulaukėte kritiškų komentarų dėl šio sprendimo?

– Nepasakyčiau, kad komentarai buvo kritiški. Bet neslėpsiu, daugeliui šis mano žingsnis buvo netikėtas. Tačiau čia jokio netikėtumo nėra, o tik nuoseklios pozicijos turėjimas. Aš visada pasisakiau už Darbo partijos ir partijos „Tvarka ir teisingumas“ susijungimą. Jis jau praktiškai buvo įvykęs, bet dėl subjektyvių priežasčių susijungti nepavyko. Manau, kad būtų buvusi suformuota rimta politinė jėga. Dabar ta rimta politinė jėga formuosis kiek kitokiu principu. Atvirai sakau – nereikia slėpti galvos į smėlį, reikia pripažinti klaidas ir žiūrėti į priekį.

– Ar žiūrėjimas į priekį yra priežastis Jums, kaip politikui ir kaip asmeniui, prisiimti visą tą krūvį, kurį atsineša Darbo partija?

– Kai dar buvau ministras, susėdus pakalbėti apie būsimus darbus su vienu viceministru, šis  pasakė: atsakomybės aš nebijau. Tada vos nenuvirtau nuo kėdės ir pasakiau, kad tada viskas gerai. Ir dabar, atsakydamas į Jūsų klausimą, sakau – atsakomybės aš nebijau. Reikia dirbti. Matau komandą, matau galimybes.

– Pone Mazuroni, panašu, kad Jūsų sūnus pasielgė išmintingiau nuėjęs į partiją, kuriai kažkada priklausė, kurioje gali dirbti?

– Nenuostabu, kad jaunas žmogus pasirinko liberalios krypties partiją. Kai buvau jo metų, aš taip pat buvau Liberalų sąjungos narys. Aš sūnų suprantu. Sulauks mano metų, tada matysime.

– O jeigu Jūsų neišrinks į Darbo partijos pirmininkus? Ar esate jau gavęs tvirtą pažadą iš Viktoro Uspaskicho, kitų žmonių?

– Pažado negavau. Rinkimuose Viktoras Uspaskichas turės tik vieną balsą, kaip ir visi kiti. Jeigu Darbo partijos komanda nutars, kad pirmininku turi būti kitas žmogus, aš vistiek dirbsiu toje komandoje. Neturiu tikslo užimti vienas ar kitas pareigas partijoje, europarlamentaro mandato politiniam darbui man pakanka.

– Pasakykite atvirai – kodėl pasirinkote ne socialdemokratus ir ne liberalus? Tik Darbo partija pasiūlė būti pirmininku?

– Ne. Aš jau sakiau, kad visada buvau už Darbo partijos ir „Tvarkos ir teisingumo“ susijungimą, tuo nesunku įsitikinti pažiūrėjus mano ankstesnius pasisakymus šia tema.

– Bet  tos partijos tikrai nesusijungs Jums tapus Darbo partijos pirmininku, nebent atskirsite dalį „Tvarkos ir teisingumo“ ?

– Anksčiau ar vėliau partijos turės konsoliduotis, jungtis. Bet dabar šių dviejų partijų susijungimo nebus ir nereikia, aš tik aiškinu savo žingsnių nuoseklumą. Kita vertus, mano ir darbiečių santykiai Seime, Vyriausybėje visada buvo geri, buvome daugiau bendraminčiai negu oponentai. Kai atvažiavau į Darbo partijos tarybos posėdį, savo pasisakyme sudėsčiau pagrindinius man svarbius punktus, dėl kurių turėjau palikti „Tvarką ir teisingumą“, nes nesugebėjau pakeisti šios partijos požiūrio. Kai išdėsčiau savo poziciją, supratau, kad Darbo partijos tarybos ir mano požiūriai sutampa.

– Ar Jums patinka, kaip elgiasi dabar jau Jūsų partija su ministru Dainiumi Pavalkiu? Jūs dirbote kartu Vyriausybėje, pažįstate šį žmogų.

– Man nepatinka, kas vyksta, bet ne tai, kaip elgiasi partija. Man nepatinka, kaip visa politinė aplinka reaguoja į labai aiškų politinį klausimą. Partija turi teisę deleguoti ir atšaukti ministrus. Dalyvavau posėdyje, kai buvo svarstomas šis klausimas, vyko rimta diskusija ir buvo nuspręsta, kad reikia keisti deleguotus Darbo partijos žmones, buvo vertinami visi. Ministras Pavalkis buvo atšauktas, kad darbas būtų efektyvesnis. Tai yra Darbo partijos teisė ir atsakomybė. O kilęs ažiotažas ir politiniai žaidimai – iš ryto pritariam ministro atšaukimui, vakare jau ne – mano manymu, ne visai korektiški.

– Pone Mazuroni, Jūs tarp politikų buvote vertinamas kaip tam tikra išimtis, kad tokioje organizacijoje, kaip „Tvarka ir teisingumas“, gali būti visai neprastas politikas. Nesijaučiate dabar patvirtinęs seną tiesą, kad išimčių nebūna? Bėgote nuo vilko, pataikėte ant meškos?

– Manau, kad žmonės ir toliau mane vertins ne pagal iš anksto suklijuotas etiketes, o pagal atliktus darbus. Nesiruošiu keistis. Ruošiuosi su stipria Darbo partijos komanda po Seimo rinkimų tapti stipriausia politine jėga Lietuvoje.