Tragedija Kėdainiuose, kai taip ir neatgavęs sąmonės mirė ketverių metų vaikas, privertė socialinės apsaugos ir darbo ministrą paskelbti, kad kitą savaitę vyriausybei turėtų būti pateiktas naujas Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo projektas, o Seimą – vasarį rinktis į neeilinę sesiją, kad tas įstatymas būtų pagaliau priimtas.

Išeidami žiemos poilsio parlamentarai nesugebėjo apsvarstyti bent pataisų, kurios draustų smurtą prieš vaikus – tada nugalėjo techniniai formalumai, nors tada mažasis nelaimėlis dar buvo gyvas ir galbūt šiandien būtų šypsojęsis savo tegu ir komplikuotoje šeimoje. Nuo smurto kenčia ir moterys. Dažniausiai toks smurtas nėra viešas, jis vyksta šeimoje, ir, deja, ne visada aukos prisipažįsta ar pasipasakoja.

Pokalbis apie tai – su Vilija Blinkevičiūte, kuri šią savaitę išrinkta Europos Parlamento (EP) Moterų teisių ir lyčių lygybės komiteto pirmininke.

– Noriu pradėti klausimais apie vaikus, nors jums tiesiogiai moterys ir lyčių lygybė priklausytų.

– Bet tai tiesiogiai su vaikais susijęs darbas.

– Tai štai, Lietuva kone 20 metų kalba apie tai, kad nebegalima smurtauti prieš vaikus, bet mes neturime įstatymo, mes nesugebame jo priimti. Seime kažkodėl vis neatsiranda politinės valios priimti bent jau pataisas, ne patį įstatymą. Dabar – visai naujas atvejis, kai pataisos buvo, deja, net nesvarstytos. Kas yra geriau, jūsų manymu, – ar bent pataisas priimti, kad būtų uždraustas smurtas prieš vaikus, ar laukti įstatymo?

– Pirmiausia, aš noriu pasakyti, kad tai, kas vyksta Lietuvoje – užmušami, skriaudžiami, išnaudojami vaikai – yra didžiulė Lietuvos gėda. Ir už tai atsakomybę turime prisiimti, pradedant nuo Seimo. Argi galima diskutuoti dėl apibrėžimo, ar galima, ar negalima mušti vaiko? Ar turi teisę šeimoje tėvai ar seneliai mušti vaiką? Iš viso negali kilti tokių diskusijų. Pirmiausia, tą įstatymą reikia, jau reikėjo priimti.

– Na, dabar Seimas rinksis į neeilinę sesiją to daryti.

– Geriau vėliau negu niekada. Duok dieve, kad ir būtų priimtas, kad nebūtų vėl vadovaujamasi tuo, kad negalima kištis į šeimą, kad šeimoje kaip kas nori, taip gali elgtis. Niekas negali. Kaip tu augsi nuo mažų dienų, kaip tu matysi, kaip su tavimi elgiasi tėvai, tu toks pats užaugęs būsi. Tai ar nėra taip, kad mes Lietuvoje iš kartos į kartą auginame smurtautojus?

Mes leidžiame jiems jaustis nebaudžiamiems. Kaip ir šitas Kėdainių berniuko atvejis – pasirodo, berniukas jau buvo sumuštas praėjusių metų lapkričio mėnesį. Ne, nepakako įrodymų. Kokių dar reikia įrodymų? Vaikas sumuštas. Reiškia, patėvis, kaip ir mama, jautėsi gana saugiai, jokios atsakomybės. Ir jie galvojo išvengs jos ir vėl. Šitas atvejis, kaip ir prieš tai buvę atvejai, neturi likti be atsako ir be atsakomybės. Aš jau šiandien kalbu griežtai, nes man skauda dėl to, kas vyksta Lietuvoje.

Mes leidžiame jiems jaustis nebaudžiamiems. Kaip ir šitas Kėdainių berniuko atvejis – pasirodo, berniukas jau buvo sumuštas praėjusių metų lapkričio mėnesį. Ne, nepakako įrodymų. Kokių dar reikia įrodymų? Vaikas sumuštas.

– O kai jūs buvote ministre, nebuvo kalbų, nebuvo bandymų priimti šitą įstatymą? Kodėl jis tiek metų nepriimtas?

– Tiesą sakant, kai buvau ministre, mes priėmėme labai daug įstatymų. Bet kiekvieną kartą turime eiti į priekį. Turime matyti, kokio amžiaus tėvai, patėviai smurtauja. Pažiūrėkite – jie vis jaunesni ir jaunesni. Vadinasi, einant į priekį, mes turime būti dar kategoriškesni.

Taip, atėjo laikas pasakyti, kad mes negalime to toleruoti, vadinasi, reikia dar griežtesnių įstatymų, nes kitaip mes nieko nepasieksime. Bet be to, kad mes pagaliau įrašysime apibrėžimą, pasakysime, kad nevalia vaiko mušti, dar įstatymas turi būti vykdomas. Negali būti abejingumo, kai sakome, kad atitinkamoms tarnyboms nepakako įrodymų. Turi pakakti įrodymų, nes čia mes kalbame apie vaiko gyvybę.

– Ar šita ministerija – Socialinės apsaugos ir darbo – turėjo likti socialdemokratų rankose?

– Vienareikšmiškai.

– Jums siūlė tapti ministre?

– Taip.