Quantcast

Šimtmečio mitai apie prezidentą A. Smetoną

Dienraščio „Kauno diena“ rašinys

Kokie ir kodėl iki šiol gajūs įvairūs mitai apie Antaną Smetoną? Ar juos norima griauti? Šia vis labiau aktualėjančia tema kalbėjomės su žinomu istoriku dr. Algimantu Kasparavičiumi.

Kai šių metų pradžioje buvo paskelbti gyventojų ir istorikų apklausos rezultatai – Lietuvos valstybingumui per paskutinį šimtmetį labiausiai nusipelnė tautinio atgimimo tėvas Jonas Basanavičius, Aukščiausiosios Tarybos pirmininkas Vytautas Landsbergis ir tarpukario prezidentas Antanas Smetona, kai kas nustebo: "Tai tas Smetona, kuris, pasiraitojęs kelnes, 1940 m. bėgo iš Lietuvos?!"

Priminsime, kad A.Smetoną į šimtmečio asmenybių sąrašą įtraukė septyniolika iš 30-ies istorikų ir 31,3 proc. apklaustų Lietuvos gyventojų. Vadinasi, dar sunkiai vaduojamės iš 50 metų sovietų intensyviai į mūsų sąmonę bruktų mitų ir dezinformacijos apie A.Smetoną – gabiausią nacionalinio lietuviško valstybingumo idėjos tėvo Jono Basanavičiaus mokinį.

– A.Smetona klojo ir tvirtino nacionalinio valstybingumo pamatus. Jis suformavo modernaus lietuvio ryšį su nacionaline valstybe, tapo šiandienės Lietuvos teritorinio vientisumo autoriumi, tačiau sostinėje paminklo jam, signatarui, keturiskart Lietuvos prezidentui, iki šiol nėra. Kodėl?

– Taip, Vilnius yra bene vienintelė sostinė visoje senojoje Europoje, kurioje nėra paminklo pirmajam nacionalinės demokratinės valstybės prezidentui, nacionalinio tapatumo kūrėjui. O juk būtent A.Smetona atkakliai puoselėjo gimtąją kalbą, nacionalinę istoriją ir istorinės atminties kultūrą, o tai yra svarbiausi nacionalinio tapatumo išsaugojimo instrumentai. Jie itin aktualūs tapo XXI a. pradžioje į globalizmą palinkusiame pasaulyje ir unifikaciją propaguojančioje ES.

Šiandien Lietuva sumaniai, bet užtikrintai stumiama globalizacijos keliu. Todėl tautinės tapatybės, nacionalinio identiteto, kartu ir Lietuvos – kaip tautos bei valstybės – išsaugojimo klausimai daugeliui tapo fundamentalūs. Nekreipdami dėmesio į tai tiesiog ištirpsime globalaus pasaulio erdvėse. Tokiame diskurse ypatingą svarbą įgyja būtent Pirmoji Lietuvos Respublika ir svarbiausi jos kūrėjai. Aš jau girdžiu man prieštaraujančius unifikuoto globalizmo šalininkus, tačiau nacionalinės tapatybės atpažinimo, jos verifikavimo diskurse A.Smetona iškyla kaip kertinė figūra, kurios bijo Vilniaus politikai, jiems ta figūra nepatinka. Antraip paminklas pirmajam Lietuvos prezidentui A.Smetonai šalies sostinėje būtų iškilęs dar prieš gerą dvidešimtmetį.

– Kaune jau dešimt metų stovi A.Smetonos skulptūra. Matyt, laikinojoje sostinėje smetoniškasis nacionalizmas turėjo ir turi stipresnes šaknis?

– Būtent. A.Smetona yra žmogus, kuris daugiausia rūpinosi nacionalinio valstybingumo – lietuviško nacionalizmo – ideologiniais pamatais, įtvirtino lietuvio kultūrinį ir ypač politinį įsipareigojimą nacionalinei valstybei. Būtent smetoniškasis nacionalizmas sukūrė Kaune kondensuotą išsilavinusių, vakarietiškai mąstančių valstybininkų luomą, kurio vėliau visą sovietmetį baiminosi sovietų valdžia.

Būtent smetoniškasis nacionalizmas sukūrė Kaune kondensuotą išsilavinusių, vakarietiškai mąstančių valstybininkų luomą, kurio vėliau visą sovietmetį baiminosi sovietų valdžia.

Laikinoji sostinė turėjo ir turi itin stiprią politinę ir sveiko nacionalizmo charizmą.

– Teigiama, kad A.Smetona nuolaidžiavo 1915 m. Vilnių okupavusiai kaizerinei Vokietijai, nenorėjo atsisakyti 1917 m. gruodžio 11-osios deklaracijos, priešinosi Vasario 16-osios akto pasirašymui.

– Šie istoriniai mitai dažniausiai grindžiami keliais tendencingai pateikiamais ar net tendencingai iškreipiamais faktais, o kai kada – ir dėl politinio bei juridinio analfabetizmo. Taip, A.Smetona drauge su kitais 20 Tarybos narių 1917 m. gruodžio 11-ąją pasirašė pirmąją lietuviško valstybingumo atkūrimo deklaraciją, kurios antroji pastraipa išties numatė glaudžią Lietuvos sąjungą su kaizerine Vokietija. Tiesa ir tai, kad A.Smetona tikrai neskubėjo atsisakyti Gruodžio 11-osios deklaracijos ir pasirašyti Vasario 16-osios akto – tam jis turėjo labai rimtų motyvų.

Viena vertus, A.Smetona buvo žodžio žmogus. Jis buvo davęs žodį vokiečiams laikytis Gruodžio 11-osios deklaracijos ir žodį tesėjo, nes manė, kad tik taip gali būti įgyjamas tarpusavio pasitikėjimas. Todėl istoriniame Vasario 16-osios posėdyje A.Smetona pasitraukė iš Tarybos pirmininko pozicijos – istoriniam  posėdžiui de jure pirmininkavo amžiumi Taryboje vyriausias J.Basanavičius, nors viskas iš esmės vyko pagal nuolatinio Tarybos pirmininko A.Smetonos, tos pačios dienos pavakarę vėl perrinkto Tarybos pirmininku, parengtą scenarijų. Tai rodo, kad A.Smetonos taktika ir strategija Tarybos daugumai buvo suprantama ir ji jai pritarė.

Kita vertus, A.Smetona buvo politikas teisininkas – 1917 m.  gruodžio 11-osios deklaracija ne tik ištraukė Lietuvą iš rusiškojo suvereniteto, bet kartu užbraukė pasilikimo atgimstančioje Lenkijoje ilgaamžę paradigmą. Tie du Gruodžio 11-osios deklaracijos momentai buvo tiesiog revoliucija to meto veikiančioje tarptautinėje teisėje. A.Smetona tai puikiai suprato.

Beje, Vasario 16-osios deklaracija iš esmės netgi nepanaikino Gruodžio 11-osios dokumente minimų keturių konvencijų su Vokietija, bet tik pasakė, kad jas dar turės patvirtinti arba atmesti Steigiamasis Seimas. Būtent taip 1918 m. kovą A.Smetona aiškino situaciją vokiečiams Vilniuje ir Berlyne.

Provokiško veikėjo etiketę A.Smetona pelnė dar ir dėl savo, kaip Lietuvoje likusios dalies Draugijos nukentėjusiems nuo karo šelpti pirmininko, veiklos. Mat nuo pat kaizerinės Vokietijos okupacijos pradžios Vilnius ir Kaunas faktiškai gyveno pusbadžiu. Ir, esant tokiai situacijai, A.Smetona užmezgė su vokiečių okupacine administracija gan glaudžius dalykinius,  vėliau – ir politinius ryšius, o tai leido jam ieškoti ir rasti būdų, kaip palengvinti Lietuvos gyventojams vokiečių okupacijos naštą.

– Po 1918 m. lapkričio 11-osios, kai jau buvo suformuota pirmoji Vyriausybė, gruodžio pabaigoje prie Lietuvos su vadinamosios pasaulinės revoliucijos vėliava artėjo Raudonoji Armija, o A.Smetona, išsiuntęs savo šeimą į Šveicariją, kartu su finansų ministru Martynu Yču išvyko Skandinavijos ir Vokietijos kryptimi. Pabėgo, kaip įprasta teigti?

– Priminsiu, kad jiedu išvyko įkandin premjero ir užsienio reikalų ministro prof. Augustino Voldemaro, kurį Taryba gruodžio 18 d. pati įgaliojo vykti į Paryžiaus taikos konferenciją ginti Lietuvos valstybingumo bylos.

Dėl A.Smetonos pabėgimo – šį mitą paneigia du momentai. Vos išvykę minėti valstybės vyrai per kelias dienas sugebėjo Lietuvai išsiderėti iš Vokietijos 100 mln. ostmarkių paskolą, kuri ne tik tapo besikuriančios valstybės ekonominiu pamatu, bet ir sudarė sąlygas kurti lietuvišką kariuomenę kovai prieš bolševikus. Beje, vokiečiai sutiko duoti paskolą Lietuvai tik su A.Smetonos parašu. Ši paskola buvo itin reikšminga Lietuvos valstybingumui išlikti 1919 m. pradžioje. Būtent iš tos paskolos Mykolo Sleževičiaus vyriausybė galėjo pirkti ginklus ir mokėti algas vokiečių savanoriams, kovojantiems su bolševikais.

A.Smetonos paskolintų pinigų buvo tiek, kad M.Sleževičius jų galėjo paskolinti net atsikuriančiai Latvijai ir taip pradėti kurti bendrą Baltijos valstybių geopolitinį frontą. Be tos paskolos vargu ar kas būtų išėję.

Beje, kai lietuvių ūkininkų sūnūs dar tik vyko į savanorių šaukimo punktus, su bolševikais kariavo vokiečių savanoriai. Kaip tai galėjo būti? Galėjo, nes A.Smetona, A.Voldemaras ir M.Yčas išgavo iš prancūzų ir britų vyriausybių įsakymą karą pralaimėjusiems vokiečiams stoti Lietuvoje į kovą su bolševikais ir taip stabdyti jų veržimąsi į Vakarus.

Taigi, kol naujasis premjeras socialistas liaudininkas M.Sleževičius rašė ugningus atsišaukimus, kviesdamas savanorius į kariuomenę, kol vyžoti vyrai rinkosi ir mokėsi kariauti, nuo Pirmojo pasaulinio karo Lietuvoje likę vokiečių kariai ir į Lietuvą atvykę samdiniai savanoriai, daugiausia iš Saksonijos, ginklu jau stabdė bolševikus. Žinoma, gynė mūsų nepriklausomybę ne už dyką, bet už algą, kurią premjero M.Sleževičiaus vyriausybė mokėjo būtent iš tos pačios 100 mln. paskolos, nes kitų pinigų tiesiog nebuvo.

Yra ir kitas momentas, dar akivaizdžiau paneigiantis mitą apie A.Smetonos "pabėgimą" iš Lietuvos 1918 m. pabaigoje. Esmė ta, kad jau 1919 m. pradžioje situacija Lietuvoje be A.Smetonos ir A.Voldemaro ėmė tiek komplikuotis, kad Valstybės Taryba tiesiog paprašė "bėglio" A.Smetonos skubiai grįžti į Lietuvą ir vėl stoti jai vadovauti. Paradoksalu ir tai, kad "bėgliui" A.Smetonai buvo pasiūlytas prezidento postas. Jo išrinkimas balandžio 4-ąją prezidentu byloja, kad Valstybės Taryba savo aplinkoje nerado gabesnio ir išmintingesnio politiko kaip tik tas pats "bėglys" A.Smetona.

– Kur glūdi A.Smetonai lipdomų "diktatoriaus", "antidemokrato" etikečių šaknys?

– Kai 1920 m. vasario pabaigoje buvo ryžtingai numalšintas Aukštosios Panemunės karinės įgulos kareivių pučas, vyko kovos už nepriklausomybę – pučas buvo numalšintas tokiomis priemonėmis, kokių reikalavo situacija ir kokias tuomet naudojo kitos demokratinės šalys. Daugiausia bolševikų sukurstytos komunistuojančios visuomenės akyse ta pučo numalšinimo akcija prezidentui A.Smetonai pelnė "antidemokrato", "diktatoriaus" etiketes, kurios vėliau įsikerojo ir mūsų istorinėje atmintyje. Tačiau būtent tas "antidemokratas" padėjo svarbiausius juridinius ir politinius parlamentarizmo pamatus Lietuvoje.

– A.Smetona gan dažnai kaltinamas, kad, būdamas opozicijoje Vyriausybei, 1923–1925 m. palaikė gan glaudžius santykius su Kaune dirbusia sovietine diplomatija, kuri iš dalies netgi finansavo tautininkų spaudą. Teigiama, kad ta bičiulystė su sovietais politiškai subrandino 1926 m. gruodžio 17 d. perversmą Lietuvoje, po kurio A.Smetona pamažu įtvirtino savo autoritarinį režimą.

– Iš dalies tai tiesa. Tačiau neužmirškime, kad, pradėdamas politinį žaidimą su SSRS, A.Smetona turėjo vienintelį tikslą – grąžinti Lietuvai kaimynų užgrobtas pietrytines teritorijas ir sostinę Vilnių. Prisiminkime ir tai, kad Sovietų Sąjunga ligi pat Antrojo pasaulio karo buvo vienintelė valstybė pasaulyje, kuri formaliai pripažino Lietuvos suverenitetą Vilniuje ir šalies pietryčiuose, kurių buvome netekę.

Sovietų finansinę paramą tautininkų spaudai išprovokavo dvi aplinkybės: tuometė krikdemų valdžia persekiojo tautininkų laikraščius ir politinę mintį; Kremliui imponavo tautininkiškos spaudos antilenkiška kryptis, išprovokuota Vilniaus netekties.

Netiesa dėl gruodžio 17-osios perversmo – jis buvo parengtas be SSSR įtakos ir politiškai nukreiptas būtent prieš ją. Juk Kremlius iškart perversmą pakrikštijo fašistiniu, priešiškiausiu režimu Sovietų Sąjungos geopolitiniams interesams visame regione. Taigi kalbėti apie A.Smetonos "prosovietinę politiką" – tiesiog istorinis nonsensas.

– Labiausiai mūsų visuomenėje iki šiol apaugęs mitais A.Smetonos vaidmuo 1940 m. birželio 15-osios kontekste.

– Tai iš esmės aidu atkartojamas 1918 m. pabaigos A.Smetonos "pabėgimo" iš Lietuvos mitas. Jo autorius – vienas krikdemų lyderių Kazimieras Bizauskas. Tai jis 1940 m. birželio 16-osios rytą SSSR pasiuntinybei Kaune pateikė versiją, kad A.Smetona "pabėgo" ir Lietuva "liko be valdžios", todėl reikia skubiai formuoti "naują valdžią". Žinoma, taip veikdamas krikdemų veikėjas negalvojo esąs kolaborantas, o tik vylėsi, kad okupantas kvies krikdemus – didžiausią opozicinę jėgą A.Smetonai – naujai vyriausybei sudaryti ir ši partija pagaliau susigrąžins turėtą valdžią ir autoritetą. Deja, smarkiai klydo.

A.Smetonos "pabėgimo" leksika labai patiko sovietams ir jau birželio, regis, 17–19 d. Maskvos spauda mirgėjo atitinkamomis antraštėmis ir komentarais. Maskva A.Smetonos "pabėgimą" pateikė kaip visos "lietuvių liaudies" istorinį nuosprendį prezidentui. Paradoksalu, bet ši prezidento politinio pasitraukimo, politinės emigracijos į Vakarus versija prigijo, nepaisant fakto, kad A.Smetona išvyko iš šalies tik tuomet, kai Lietuvos vyriausybė ir karinė valdžia nepakluso jo valiai priešintis sovietų okupacijai, trauktis į politinę emigraciją. "Nenoriu savo rankomis subolševikinti Lietuvos", – taip pasakė prezidentas, išeidamas paskutinį kartą iš prezidentūros.

– Kodėl prezidentas, būdamas vyriausiasis valstybės ginkluotųjų pajėgų vadas, 1940 m. birželio 15-ąją paisė vyriausybės daugumos ir kariuomenės vado nuomonės – nesipriešinti? Ką turėjo reikšti Lietuvai laikinas prezidento pareigų perdavimas ministrui pirmininkui Antanui Merkiui?

– Viena vertus, A.Smetona buvo tik prezidentas, bet ne karalius. Jo paties sukonstruotoje autoritarinėje sistemoje galutinius sprendimus priimdavo kolektyvinis institutas – prezidentas kartu su vyriausybe. Kita vertus, A.Smetona, būdamas prezidentas, turėjo teisę pagal 1938 m. Lietuvos Konstituciją įsakyti kariuomenei priešintis. Tačiau nereikia užmiršti fakto, kad didžioji dalis šalies politinio ir karinio elito situaciją vertino kitaip – manė, kad A.Smetona pernelyg dramatizuoja situaciją. Matyt, tai ir kitos aplinkybės privertė prezidentą sudvejoti dėl įsakymo priešintis. Todėl tokio įsakymo nebuvo. Be to, manau, esant šiai situacijai, A.Smetonos sprendimui įtakos turėjo karti 1919–1920 m. nepriklausomybės kovų patirtis – pakelti tautą į kovą nėra lengva ir paprasta. Ypač jei tokiam sprendimui nepritaria, prasmės nemato politinis elitas, kuris įsidėmėjo Čekoslovakijos, Danijos, Liuksemburgo ir kitus 1939–1940 m. vokiečių okupacijos pavyzdžius.

– Ką turėjo reikšti Lietuvai laikinas prezidento pareigų perdavimas ministrui pirmininkui Antanui Merkiui?

A.Smetonos išvykimas į užsienį sukėlė sovietams faktiškai neįveikiamų teorinių juridinių kliūčių sklandžiai aneksuoti Lietuvą.

– A.Smetonos politinė emigracija iš Lietuvos 1940 m. birželio 15-osios popietę buvo prasminga mažiausiai trimis aspektais: tai buvo akivaizdus politinis demaršas SSSR atžvilgiu; savo išvykimą iš Lietuvos jis motyvavo "sunegalavimu" ir prezidento pareigas laikinai pavedė eiti premjerui Antanui Merkiui, puikiai suprasdamas faktą, kad pagal veikiančią Lietuvos Konstituciją, kol prezidentas gyvas, šių pareigų premjeras niekam nebegali perleisti. Šis juridinis slenkstis turėjo stabdyti Lietuvos okupaciją, juridiškai nepriekaištingą mūsų šalies politinės sistemos demontavimą pagal SSSR scenarijų; tai buvo pasauliui gana gerai suprantama politinio protesto forma – protestuodami prieš nacių okupaciją, 1940 m. panašiai politiškai elgėsi ir kai kurių kitų Europos mažųjų valstybių lyderiai. Ir ne tik mažųjų – naciams ir sovietams okupuojant Lenkiją 1939-ųjų rugsėjį, šalies prezidentas ir vyriausybė taip pat pasitraukė į egzilį.

Dar nežinia, ar be šio A.Smetonos politinio žingsnio į Lietuvos aneksiją 1940 m. vasarą būtų sureagavęs JAV Valstybės departamentas, ar jo laikinasis sekretorius Sumneris Wellesas būtų taip ryžtingai paskelbęs apie Baltijos šalių sovietinės aneksijos nepripažinimo politikos pradžią.

A.Smetonos išvykimas į užsienį sukėlė sovietams faktiškai neįveikiamų teorinių juridinių kliūčių sklandžiai aneksuoti Lietuvą. Kremlius viešai bandė apsimesti, kad nieko neįvyko, išties Stalinas buvo įsiutęs. Ir dar neaišku, kaip ši byla galutinai būtų pasibaigusi, jei ne keista ir netikėta A.Smetonos mirtis 1944-ųjų sausį per gaisrą savo namuose Klivlande.

Nemanau, kad šimtmečio proga A.Smetoną turėtume beatodairiškai garbinti. Tik manau, kad, nesibaimindami istorinės tiesos, Vilniuje turėtume solidžiai įamžinti jo atminimą.


Leidinys Kauno šimtmečiui įamžinti

"Kauno diena" skaitytojams ruošia dovaną – leidinį "Kauno šimtmetis: nuo laikinosios iki kultūros sostinės". Solidžios apimties, beveik 100 puslapių leidinyje skaitytojai susipažins su pastarojo 100 metų Kauno istorija. Leidinyje aiškinsimės, kuo Vilniaus praradimas išėjo į naudą Kaunui, kaip purvinas carinės Rusijos provincijos miestas staiga tapo šiuolaikine sostine ir nusipelnė mažojo Paryžiaus titulo, kaip miestas tvarkėsi, plėtėsi, augo.

Ieškosime naujų štrichų Lietuvos prezidentų Antano Smetonos, Aleksandro Stulginskio ir Kazio Griniaus portretams. Aiškinsimės, kas iš tiesų įvyko 1926 m. gruodžio 17-osios naktį. Kartu su istorikais ieškosime priežasčių, lėmusių tokį didelį holokausto mastą Lietuvoje.

Prisiminsime partizanines kovas pakaunėje, svarstysime, ko iš partizanų aukos gali pasimokyti jaunoji karta. Apžvelgsime skausmingą miesto ir valstybės simbolių transformaciją sovietmečiu, Kauno tapsmą pramoniniu miestu. Gilinsimės į pasipriešinimo sovietiniam režimui formas partizaninėms kovoms pasibaigus. Prisiminsime hipių kultūrą, ryškiausias šio judėjimo asmenybes, ir iš lietuviškųjų katakombų sklidusią šviesą – slapta spausdintą ir platintą katalikišką spaudą.

Klausime, kodėl Kaune labiau nei kitur Lietuvoje per visą sovietmetį išliko gyvoji nepriklausomybės atmintis ir šis miestas tapo toks svarbus išsivadavimo iš sovietinio sąstingio laikotarpiu. Atgimimą ir nepriklausomybės atkūrimą prisiminsime kartu su šio laikotarpio vizualiniu metraštininku fotomenininku Romualdu Požerskiu.

Šiandieniame Kaune ieškosime buvusio daugiakultūrio Kauno atspindžių ir šiuolaikinių vertybių, svarstysime, ar visiškai atsikratėme homo sovieticus mąstysenos. Žvelgdami į ateitį, klausime, kodėl Kaunui reikėtų atsikratyti laikinosios sostinės etiketės ir kuo Kaunas gali būti žavus ateinančioms kartoms.

Leidinys pasirodys gegužę. Jį gaus visi per prenumeratos akciją užsisakę "Kauno dieną" 2019-iesiems.



NAUJAUSI KOMENTARAI

prelude

prelude portretas
gal galima nurodyt šaltinį? dėkui: Kai šių metų pradžioje buvo paskelbti gyventojų ir istorikų apklausos rezultatai – Lietuvos valstybingumui per paskutinį šimtmetį labiausiai nusipelnė tautinio atgimimo tėvas Jonas Basanavičius, Aukščiausiosios Tarybos pirmininkas Vytautas Landsbergis ir tarpukario prezidentas Antanas Smetona, kai kas nustebo:

ju

ju portretas
ir siandien mus valdo panasus /smetoniukai su smetonelemis/kuriems rupitik savo ir aplinkiniu gerove kuriu vienetai uztat perteke daugumos saskaita tuomet buvo kapitalizmas o siandien komunistinis kap.......rafinuotesnis ir ciniskesnis.......

o tu turi

o tu turi portretas
ozio raugu atsiduodancius marazmus...
VISI KOMENTARAI 35

Galerijos

Daugiau straipsnių