Vokietijos Marshallo fondo Berlyne bendradarbis Joergas Forbrigas LRT.lt sako, kad kai kurios Vokietijos diskusijos tikrai gali gluminti lietuvius, tačiau po rinkimų jos esą grįš į sveikesnį lygį.

„Laikykitės Europos, laikykitės Vokietijos ir kartu nesuteikite jokio preteksto Rusijai teigti, kad Baltijos šalys netinkamai elgiasi su tautinėmis mažumomis“, – naujienų portalui „Delfi“ neseniai sakė istorijos profesorius, Johanneso Gutenbergo universiteto Maince dėstytojas Andreasas Rodderis, paklaustas, ką sudėtingoje geopolitinėje aplinkoje patartų Lietuvai.

Tačiau kiek Lietuva gali pasikliauti Vokietija, kai ji, kaip pažymi ir pats profesorius, „laiko save taikos šalimi ir nieko daugiau, o susidūrusi su kariniu konfliktu kartoja, kad karinis smurtas – ne išeitis, o tai nutolę nuo realybės“?

Be to, kaip pažymi A. Rodderis, ES ir Vokietija, spęsdamos bet kokį karinį konfliktą, yra taip atitrūkusios nuo pasaulio karinių konfliktų realybės, kad tai tampa problema. „ES visiškai nesusidorojo su Ukrainos derybomis ir visiškai nerado produktyvaus požiūrio į Rusijos ir Ukrainos karą, taip pat visiškai nesusidorojo su migracijos krize“, – teigia jis.

Nerimą kelia Vokietijos politinių lyderių požiūris į Rusiją

Sudėtingą geopolitinę aplinką, apie kurią kalba profesorius, sakydamas, kad Lietuvai reikia laikytis Vokietijos, kuria kaimyninės Rusijos agresija. Tačiau Vokietijos prezidento Franko Walterio Steinmeierio, buvusio kanclerio Gerhardo Schroederio bei tam tikrų Vokietijos partijų Rusijai palanki pozicija kelia klausimų.

Rytų Europos studijų centro (RESC) analitikas Vytautas Keršanskas pastebi, kad prorusišką slinktį galima pastebėti ne tik šių politikų pasisakymuose, o ir kitose srityje.

„Manau, kad užsienio politika yra per daug sudėtinga, kad galėtume padėti vieną tašką žemėlapyje, nubrėžti vieną tiesų vektorių ir sakyti, kad tai yra mūsų kryptis be kompromisų. Tam tikrais aspektais Vokietija yra neabejotinai svarbi partnerė. Europos integracijos projekte jos vaidmuo yra labai ryškus.

Turime bendrų saugumo interesų ir, kalbant apie juos, turime su Vokietija kurti kuo glaudesnį ryšį. Tačiau neabejotinai iškyla ir dilemų, pavyzdžiui, energetikos srityje, kur mūsų ir Vokietijos pozicijos bei interesai visiškai išsiskiria. Atskirų ekonominių, energetinių susitarimų su Rusija prasme – taip pat. Ir šiuo klausimu galime rasti daug artimesnių mums partnerių. Visų pirma – Lenkiją“, – kalba V. Keršanskas.

Savo ruožtu filosofas Vytautas Ališauskas Vokietijos prorusiškumą vadina fikcija: „Kai mes kalbame apie Vokietijos prorusiškumą, aš manau, kad tai yra absoliuti fikcija. Vokietija puikiai suvokia, kas yra Rusija, ir nematau jokių motyvų jai būti prorusiškai. Kitas dalykas, kad Vokietija yra pragmatiška šalis, kaip ir visos, beje. Jei mes pažiūrėtume, ką kalbėdavo mūsų pienininkai arba kiti asmenys, kai būdavo paliečiami jų interesai, juos irgi galėtume vadinti prorusiškais.

Tačiau čia yra vertybinės geopolitinės Vokietijos orientacijos klausimas, o ji – už vakarietišką demokratiją, šalių laisvę, ir ji nemano, kad Europos gabalus reikia atiduoti Rusijos įtakai. Taip, Rusija gali papirkti tokius atskirus asmenis, kaip G. Schroederis, tačiau ar taip negali nutikti Lietuvoje? Ir dabar matome skandalus, kai Seimo nariai balsavo remdamiesi Rusijos interesais.“

Tuo metu Vokietijos Marshallo fondo Berlyne bendradarbis J. Forbrigas pripažįsta, kad kai kurios Vokietijos diskusijos tikrai gali gluminti lietuvius, pirmiausiai – tų asmenų, kurie Vokietijoje atvirai užima prorusiškas pozicijas.

„Tai – kraštutinės kairiosios ir dešiniosios partijos (Kairiųjų partija ir „Alternatyva Vokietijai“). Tačiau skaičiuojama, kad kartu jos atstovauja vos penktadaliui Vokietijos elektorato ir nė viena iš šių partijų nebus valdančiojoje koalicijoje artimiausioje ateityje. Tuo metu likusi partijų dalis kitame Bundestage ir didžioji dauguma vokiečių nepalaiko Kremliaus veiksmų.

Taip yra nepaisant to, kad kampanijos metu socialdemokratai bei liberalai laikėsi švelnesnės pozicijos Rusijos atžvilgiu. Tai pirmiausia buvo jų bandymas parodyti save kitokius nei Angela Merkel ir labai griežta jos pozicija bei politika Rusijos atžvilgiu. Kadangi ji vėl laimės rinkimus,  o su Rusijos problema ji susiduria jau seniai, principinių pokyčių Vokietijos politikoje nebus“, – tikina pašnekovas.

Ar Vokietija imsis tvirtesnio geopolitinio lyderio vaidmens?

Vokietija, kaip pažymi prof. A. Rodderis, dėl Antrojo pasaulinio karo  baidydamasi nuosavo šešėlio, „laiko save taikos šalimi ir nieko daugiau, o susidūrusi su kariniu konfliktu kartoja, kad karinis smurtas – ne išeitis, o tai nutolę nuo realybės“.

Kai kurie politikos analitikai kelia klausimą, ar tokia Vokietija gali imtis didesnės lyderystės tarptautinėje arenoje, juolab kad ji vangiai siekia 2 proc. bendrojo vidaus produkto (BVP) išlaidų gynybai, o kai kurie politiniai lyderiai tam aiškiai prieštarauja. Tačiau LRT.lt kalbinti pašnekovai sako pastebintys čia daugiau ar mažiau teigiamų poslinkių.

Filosofas V. Ališauskas tikina, kad kalbos apie Vokietijos negebėjimą tapti rimtu geopolitiniu veikėju prieštarauja akivaizdžiam faktui, kad šalis šiandieną yra ES branduolys ir deda daugiausiai pastangų jos stabilumui užtikrinti. „O ir tos Antrojo pasaulinio karo traumos pamažu gyja, atsiranda naujas naujų kartų požiūris, kurios žino, kad Vokietija tikrai nebegrįš į tokia būklę, kokia ji buvo, kai šalis buvo nacistinė arba komunistinė“, – teigia pašnekovas.