I. Degutienė Seimui: bent abėcėlę per metus reikia išmokti

Sausio 13-oji Lietuvoje visada liks susieta su žodžiu „nepriklausomybė“. Tą dieną pavyko sustabdyti okupantą – įžūlų, įpratusį savo valią primesti jėga ir nesiskaitantį su silpnesniu.

Tada, 1991-ųjų sausio 13-ąją, mes atrodėme silpnesni, nes neturėjome tankų, tiek kalašnikovų, tiek kareivių ir generolų, bet įrodėme sovietams, visam pasauliui ir sau, kad ne tik ginklais stiprūs būna žmonės. Mus suvienijo tas žodis – nepriklausomybė. Laisvės troškimas po 50-ies okupacijos metų tapo neįveikiamas okupantui, ir mes laimėjome. Sausio 13-oji – tai, pirmiausia, diena tų, kurie prieš 27-erius metus žuvo, buvo sužeisti ar suluošinti. Bet ta diena vis labiau tolsta nuo mūsų. Kaip per tą laiką pasikeitė Lietuva, kas šiandien ją veda ir kur? LRT TELEVIZIJOS laidoje „Savaitė“ žurnalistė Nemira Pumprickaitė kalbina politikę, o tada, 1991-ųjų sausio 13-ąją, Raudonojo Kryžiaus ligoninės vyr. gydytojo pavaduotoją Ireną Degutienę.

– Kas po tiek metų pirmiausia sugrįžta atmintin iš tos sausio 13-osios nakties?

– Pirmiausia, tai turbūt galėčiau pasakyti, kad mano gyvenime tai buvo pati baisiausia naktis. Aš daugiau tokių pojūčių, tokių potyrių nesu patyrusi. Kiekvienas staigiai žinojome, ką turime daryti, nors mums niekas nieko neliepė, mums niekas niekur nevadovavo.

Ir dar viena – mūsų ligoninėje ir tą naktį visada dirbo ne vien lietuviai. Ten dirbo ir moldavas, ir lenkai, ir rusai, ir žydas, tikrai visi žinojome, kad tai yra kova už laisvę ir nepriklausomybę. Dėl žmonių, kurie atvežti kaip mūsų pacientai, mes nedelsiant viską padarėme, kad jie išgyventų. Bet deja... Loreta [Asanavičiūtė] neišgyveno, Titas [Masiulis] buvo atvežtas jau nušautas. Išgyveno toks [Kęsutis] Bredelis. Atsimenu, žiauru, kaip jis atrodė – į jį buvo paleistas tanko šūvis, bet jis buvo tuščias, tas šūvis K. Bredelį sudraskė, jo plaučiai buvo sudraskyti, bet baisiausias buvo jo veidas, kuris labai ilgai akyse stovėjo... Jis iš karto buvo operuotas, po to mūsų plastikos chirurgai bandė veidą atstatyti, po kurio laiko jis buvo išvežtas į Vokietiją. Šis žmogus išgyveno po, sakyčiau, protu nesuvokiamos traumos.

Įsiminė ir dar vienas įvykis, kuris po to pasitarnavo ir [Sausio 13-osios] byloje, įrodant, kad ne savi šaudė į savus. Pas mus į ligoninę buvo atvežtas rusų kareivis [Viktoras] Šackichas. Turbūt tą istoriją kai kas ir primiršo...

– Nušautą.

– Taip, nušautą. Jis buvo paslėptas, ir nepraėjus turbūt 10 ar 15 minučių...

– Paslėptas jūsų ligoninėje?

– Taip, buvo pas mus paslėptas iš pradžių.

– Kas jį atvežė?

– Jį atvežė vienas žmogus, kuris jį paslėpė ligoninėje. Praėjo labai nedaug laiko ir tokie kvadratiniai omonininkai įlėkė į ligoninę, kurioje ėmė blaškytis. Mes supratome, kad po jų striukėm yra ginkluotė. Omonininkai klausinėjo apie administraciją, pradėjo aiškinti, kad čia atvežė jų kareivį, prašė jį išduoti, atidaryti lavoninę.

Grįžtu prie to paties – priėmimo skyriuje – ar tai buvo gydytojai, ar seselės, ar sanitarės – nepriklausomai nuo mūsų tautybės – nė vienas neprasižiojo apie atvežtą rusų kareivį. O po to, kai jau omonininkai išėjo, mes greitai greitąja, ne automobiliu, kuris lavonus vežioja, kūną išvežėme ten, kur jis priklauso. Ten buvo išimta kulka, kuri tapo daiktiniu įrodymu.

Mes buvome nepaprastai stiprūs – tiek, kas buvo prie Bokšto, kas prie Spaudos rūmų, S. Konarskio gatvėje ar prie parlamento, dvasiškai buvome nepaprastai stiprūs. O mes tie, kurie padėjome nukentėjusiems savo piliečiams, irgi buvome dvasiškai stiprūs, mes nieko nebijojom.

Ir dar vieną noriu prisiminti dalyką. SAM kreipėsi į mūsų ligoninę – sudarykite sąrašus, kas nebudėjo, bet atėjo ir padėjo, juos reikia apdovanoti Sausio 13-osios medaliu. Jūs žinote, mes visi atsisakėme, nes supratome, kad visi atlikome savo pareigą. Tačiau daug kas pasikeitė per tą laiką. Iš tikrųjų norisi, kad blaiviau apie viską mąstytume. Nešvaistytume Seime jėgų dėl kažkokių visiškai nereikšmingų dalykų, kurie nieko Lietuvos žmonių gyvenime nekeičia. Susitelkime, turėkime bent kokius 2–3 prioritetus, ką padarysime, tarkime, per šitą ketverių metų kadenciją.

Bet kai yra tik ambicijos ir jos užgožia viską, kai žodis yra „profesionalų vyriausybė“, o to profesionalumo nematai, tai darosi kažkaip labai nejauku. Ir tų rezultatų norisi.

– Ar matote, kad šis Seimas gali susitelkti ir turėti prioritetus?

– Prioritetų aš nematau. Jeigu yra 20 prioritetų, tai reiškia, kad prioritetų nėra. Dabar praėjo daugiau kaip metai – daug tuščių šūvių, per tą laiką sau į kojas pasišaudėme, bet rezultato nėra. Antras dalykas, jūs man atleiskite, gal aš čia negražiai pasakysiu, bet turbūt pirmokas ir dvyliktokas skiriasi mokykloje?

– Ganėtinai. Ir amžiumi, ir žinių lygiu.

– Ir amžiumi, svarbiausia – žiniomis ir branda. Branda visomis prasmėmis, ne tik fizine branda. Tai aš taip pat matau ir mūsų Seimą. Kada tu nežinai abėcėlės, tai ją reikėtų bent per metus išmokti. Jeigu tau kažkas neaišku, tai geranoriškai paklausk tų senbuvių, tikrai geranoriškai papasakosime. Bet kai yra tik ambicijos ir jos užgožia viską, kai žodis yra „profesionalų vyriausybė“, o to profesionalumo nematai, tai darosi kažkaip labai nejauku. Ir tų rezultatų norisi.

Visi šnekame apie aukštojo mokslo reformą, ji nepajuda iš vietos. Per tą patį laiką sveikatos apsaugos sistemoje vyksta pokyčiai. Jeigu jau jaunieji medikai, drąsesni negu mes buvome, sukilo ir jie nori likti čia, nori suteikti mums pagalbą, tai gal šiandien yra žymiai svarbesnių dalykų, negu tautinio kostiumo klausimas? Taip, reikia reguliuoti alkoholio pardavimą, bet ne iki tokio lygio, kad draskytų žurnalų lapus. Grįžtu prie to paties – lazda turi du galus.

– Tai yra – tarp politikos ir politikavimo vis dėlto yra didelis skirtumas.

– Absoliutus.

– Ir jeigu tamsa kartais gali būti įkvėpimas, tai tamsumas dažniausiai pražudo. Todėl aš baigdama mūsų pokalbį norėčiau jūsų paklausti, ar jūs įsivaizduojate, kad kažkas šitame Seime, tarp daugumos kalbų ir prioritetų, mato kryptį, kur Lietuva turėtų ateiti, koks yra galutinis to valdymo tikslas?

– Sunku pasakyti, nes, jeigu užduotumėte tokį klausimą ministrui pirmininkui ar valdančiosios koalicijos lyderiams, pasakytų perskaityti vyriausybės programą. O programoje, kaip ir sakiau, daug prioritetų – katrą nori, tą atsirink. Be abejo, tam, kad pastatytum namą, pamatus reikia dėti. Ir jau reikėjo dėti anksčiau. Bet matote, ateina vis nauja valdžia, pamatus nugriauna ir vėl stato iš naujo. Nežinau, kada mes tą Lietuvos namą ir pastatysime.

– Ponia Seimo vicepirmininke, labai ačiū, kad suradote laiko užsukti į mūsų studiją.


Šiame straipsnyje: Irena DegutienėSeimassausio 13

NAUJAUSI KOMENTARAI

n...

n... portretas
na je... nuolatinė ir nepakeičiamoji Seimo narė per daugiau nei 25 metelius jau daug ko išmoko...

nuomonė

nuomonė portretas
Kaip nusibodo tas konservatorių šnekėjimas.Patys kiek įmanydami kaišioja pagalius į ratus ir patys rėkia.Man atrodo,sėdite seime,tai dirbkite vardan tos Lietuvos,o neieškokite sliekų ant asfalto.

manau kad N.pumprickaite

manau  kad  N.pumprickaite   portretas
apsimeta,,,,, slangu,,,,neva nieko nezinojo apie atgabentus nusautus zmones y ligonine .....pumprickaite, tai rode tu yvykiu metu tiesiogine televizija ..... gydytojai komentavo rodydami is kur sauta ir kur kulka islindo ,o buvo saudyta nuo stogu --kur beje nebuvo nei vieno rusu kareivelio ..jie visi stovejo -buvo sukoncentruoti priesingoj pusej, taip tada nuvo nusautas ir rusu spec tarnybu kariskis tarp daugelio civiliu lietuvos pilieciu
VISI KOMENTARAI 9
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių