Per 25 metus, praėjusius po Baltijos kelio ir Berlyno sienos griuvimo, pasaulis tapo laisvesnis ir demokratiškesnis, tačiau būta ir neigiamų tendencijų: įsigalėjo vartotojiškos visuomenės, laukinis liberalizmas neigė valstybės reikšmę. Taip portalui LRT.lt tvirtina Ministras Pirmininkas Algirdas Butkevičius.

– 2014-aisiais minėjome 25-ąsias Baltijos kelio metines. Kaip per ketvirtį amžiaus pakito mūsų visuomenė? Kurios tendencijos jus labiausiai džiugina ir kurios – nuvilia?

– Stovėdami Baltijos kelyje, mes buvo vieningi, susitelkę ir pasiryžę aukotis dėl Lietuvos nepriklausomybės. Sau ir visam pasauliui ryžtingai pasakėme, kad būsime laisvi, kad norime patys tvarkytis savo šalyje, kurti demokratiniais pagrindais tvarkomą valstybę.

Žvelgdami į  nueitą Lietuvos raidos kelią, galime drąsiai tvirtinti, kad mums pavyko įgyvendinti milžiniškus pokyčius. Esame patikimi tvirtos ir klestinčios bendrijos – ES nariai, valstybės saugumą užtikrina narystė NATO. Esame darbštūs, kūrybingi, mums puikiai sekasi. Tai akivaizdžiai liudija daug skaičių ir faktų, kalbant ir apie šalies ūkį, ir apie kultūrą.

Mane šiek tiek stebina galbūt iš ano meto likęs kai kurių mūsų žmonių noras, kad už juos visus darbus nudirbtų, jais pasirūpintų valstybė. Įžvelgiu kiek lėtokus pilietinės visuomenės kūrimosi tempus. Neramu ir dėl vyraujančio pesimizmo: dažnai viskas tapoma tik juodomis spalvomis, protestuojama prieš naujoves.

Tačiau tvirtai tiku, kad tai tik laikinos mūsų valstybės raidos negerovės. Ateityje laukia kantraus ir nuoširdaus darbo metai.

– Politikos apžvalgininkas Virginijus Savukynas prieš keletą metų rašė, jog viena didžiausių mūsų problemų – tai, kad žmonės nori didžiuotis savo šalimi, bet neaišku, kaip ja didžiuotis. Ar sutinkate, kad trūksta pasididžiavimą valstybe skatinančių veiksmų ir idėjų? Kaip jūs asmeniškai suvokiate patriotizmą?

– Nesu tikras, kad pagarbą savo šaliai, pasididžiavimą valstybe galima sukelti skelbiant kažkokius kilnius šūkius ar akcijas. Esu įsitikinęs, kad patriotizmas turi glūdėti žmogaus viduje. Tai ne toks paprastas procesas: jis – gana ilgas. Be jokios abejonės, turime kalbėti apie šeimos, mokyklos vaidmenį, apie protingas, pasididžiavimą valstybę ugdančias programas, piliečio formavimą, pilietinės visuomenės kūrimą.

– Prieš 25 metus griuvo Berlyno siena. Gimė viltis, kad Rusija pajėgs atsisakyti savo imperinių ambicijų ir eiti demokratijos keliu. Ar šiandien tikite, kad Rusijos valdžia ir ją remianti visuomenė gali artimiausioje ateityje iš esmės pasikeisti, demokratizuotis? Kokios jūsų prognozės?

– Aš drįstu manyti, jog Rusijos demokratėjimas – neišvengiamas procesas. Tikiuosi, jog tai vyks evoliucijos keliu. Mes palaikome ir ateityje remsime mūsų kaimynų siekius kurti demokratiniais pagrindais tvarkomą valstybę. Rusija – reikšminga partnerė ekonomikoje, tad noriu tikėti, kad, nepaisant įvairių geopolitinių skersvėjų, ji nebekels grėsmės savo kaimynėms, bet gilins bendradarbiavimą, paremtą pasitikėjimu ir demokratinėmis vertybėmis.

– Prieš ketvirtį amžiaus baigėsi Ronaldo Reagano epocha. Kaip per praėjusius 25 metus, jūsų akimis, kito Vakarų pasaulis? Kuriuos pokyčius vertinate teigiamai ir kuriuos – neigiamai?

– Mano supratimu, pasaulis per jūsų minimą laikotarpį tapo laisvesnis, demokratiškesnis ir daug globalesnis. Pamažu atsirado naujų ekonominės, finansinės galios centrų, diktuojančių savas žaidimo taisykles.

Įžvelgiu pernelyg sureikšmintą begalinio vartojimo plitimą, vartotojiškų visuomenių įsigalėjimą. Žinoma, niekas dar nėra išradęs sėkmingesnio, nei rinkos ekonomika grindžiamo valstybės tvarkymosi būdo. Niekas neneigia, jog nuolatinis BVP didėjimas liudija augančią gerovę. Tačiau yra pavyzdžių, kai milžiniški vartojimo mastai gimdo savotišką visuomenės tingulį, neskatina naujų progresyvių idėjų, o laukinis liberalizmas ima neigti ir pačios valstybės reikšmę.

– Ko linkėtumėte Lietuvos piliečiams Kalėdų ir Naujųjų metų proga?

– Šiemet norėtųsi palinkėti daugiau optimizmo. Suprantu, kad gyvenime visi patiria sunkumų, būna juodų periodų, bet pagalvokime, ar tikrai neturime nieko, kuo galėtume pasidžiaugti? Aš manau, kad kiekvienas ras dalykų, kurie rodo, jog gyvenimas būna ir šviesus, jog galime pasiekti užsibrėžtą tikslą. Ir vieningumo. To mūsų žmonėms neretai pritrūksta.