Quantcast

Lietuvė Islandijoje turėjo mokytis dirbti lėčiau

Kai prieš penkerius metus mirė Daivos Vėliuvienės vyras, ji buvo sutrikusi, nebežinojo, kaip toliau tvarkytis su savo gyvenimu, kaip auginti du tuo metu dar besimokiusius vaikus ir išlaikyti ūkį. Visą gyvenimą save vadinusi patriote, ji niekada negalvojo, kad galėtų išvažiuoti. Ir vis dėlto gyvenimas ją nuvedė į Islandiją. Kaip Daiva prisipažįsta „Emigrantams“, išvyko ne tik tam, kad užsidirbtų, bet ir kad užsimirštų.

Šiuo metu Daivos namai – Islandijos sostinė Reikjavikas. „Turėjau vieną draugę, kuri gyvena čia, Islandijoje. Kurį laiką nebendravome ir būtent po vyro laidotuvių, per Kalėdas, ji paskambino pasveikinti [su šventėmis] ir sužinojo, kad likau našle. Tada pasakė – Daiva, dumk pas mane“, – prisimena „Emigrantų“ pašnekovė.

Daiva sako, kad iki tol ji kreivai žiūrėdavo į tuos, kurie lengva ranka viską mesdavo ir išvykdavo, galvodavo, kad jie renkasi lengviausią kelią, o ji galinti ir pakentėti.

„Mažai pinigų turėjome, vyro neįgalumo pašalpos mums tikrai neužteko, jis gaudavo 500 litų, bet kainuodavo vaistai. [...] Aš dirbau mokyklos valgykloje, po to – valytoja mokykloje, nes man reikėjo laisvo grafiko – vyras turėjo tokią ligą, kad reikėjo prižiūrėti“, – pasakoja moteris.

Jautėsi per sena naujovėms

Daug kartų atsispyrusi draugės įkalbinėjimams išvykti, po vyro mirties į šį pasiūlymą pažiūrėjo kitomis akimis.

Daiva sako, kad dėl savęs vienos niekada to nebūtų padariusi, jai užteko ir to minimumo, kurį gaudavo, tačiau jautė, kad yra atsakinga už vaikus ir turi išvykti dėl jų gerovės.

„Norėjau, kad vaikai turėtų tai, ko aš neturėjau, kad daugiau pasiektų. Be to, aš gal ir pabėgti norėjau, nes per penkerius metus palaidojau savo tėvus, uošvius“, – svarsto emigrantė. 

Visą gyvenimą kaime Šilalės rajone praleidusiai Daivai ten buvo saugu, tad ji bijojo ką nors keisti. Labiausiai dėl to, kad jautėsi per sena naujovėms ir nemokėjo jokios užsienio kalbos, išskyrus rusų.

„Todėl sakydavau, kad užsienis jauniems. Kur tu gali važiuoti būdamas 50 metų, nemokėdamas kalbos. Aš labai bijojau, bet paskui draugė man pasakė, kad įmanoma susikalbėti netgi rusų kalba. Šiek tiek gaudžiausi ir angliškai, bet dabar visiškai pamiršau, nes pradėjau truputėlį kalbėti islandiškai“, – sako Daiva. 

Kaip Lietuvoje ir įprasta, daugelis penkiasdešimtmečių ir vyresnių žmonių linkę save nurašyti, jaučiasi netinkami keisti darbą ar ko nors naujo mokytis. Daiva galvojo taip pat. Tačiau jos vaikai ragino nestovėti vietoje.

„Vaikai visada buvo už permainas, nes jie žinojo, kad esu judri, kad prisitaikysiu, o man pačiai buvo skaudu palikti vaikus, juolab kad atvažiavusi į Islandiją neturėjau interneto, neturėjau pažįstamų – na, vieną draugę, pas kurią ir prisiglaudžiau. Aš jai labai dėkinga, kad mane pakvietė, surado darbą, pas ją pagyvenau beveik mėnesį, po to šalia išsinuomojau butą, o vėliau persikrausčiau čia“, – pasakoja Daiva.  

Nervino lėtas islandų tempas

Gavusi pasiūlymą atvykti pas draugę į Islandiją, Daiva per 4 savaites išsipardavė visą ūkį. „Pardaviau ūkį, viską susitvarkiau ir per 4 savaites išvykau į Islandiją. Jeigu būčiau ilgai mąsčiusi, galbūt ir nebūčiau išvažiavusi“, – mano Daiva ir kartoja, kad labiausiai ją skausmas draskė dėl to, kad Lietuvoje palieka vaikus, nors jie buvo nebe mažiukai.

„Jūs neįsivaizduojate, kiek ašarų išliejau čia per tuos pusę metų – tiek nebuvau visą gyvenimą verkusi. Kamavo ilgesys – kiekvieną dieną norėjau žinoti, ką jie veikia, kaip jie laikosi, o neturėjau interneto, neturėjau kompiuterio. Po pusės metų nusipirkau kompiuterį, išmokau internetu naudotis. Truputėlį pamokino sūnus prieš išvažiuojant, nes sako – mama, jei kalbėsi telefonu, prakalbėsi pusę pinigų. Jis man parodė, kaip naudotis „Skype`u“, o „Facebooką“ susikūriau tik čia“, – „Emigrantams“ pasakoja Daiva.

Atvykusi į Islandiją lietuvė po savaitės pradėjo dirbti senelių namuose: „Tai mano pirmoji darbovietė. Ten dirbau valytoja, o po to gavau darbą poliklinikoje.“

Daiva sako, kad lietuviai, palyginti su islandais, temperamentu panašūs į pietiečius. Mes greiti, mėgstame pasikarščiuoti, galime ir santykius garsiai pasiaiškinti. O štai islandai – visiška priešingybė. Prie to ji ilgai pratinosi.

„Iš pradžių, aišku, nervina. Islandų tempas labai lėtas, iškart tą pajutau. Aš visada sukuosi greitai – čia padirbi, ten pavalai. Yra toks potraukis vis bėgti namo, nes aš buvau įpratusi – nudirbi darbą ir bėgi namo. O jie – ne: mąsto, sėdi, laukia. Darbo laikas paskaičiuotas pagal islandų tempą, nes aš dirbu 5 valandas viename objekte, o kitame – 4 valandas, bet galiu susitvarkyti su tuo darbu per 3,5 valandos.



NAUJAUSI KOMENTARAI

Anonimas

Anonimas portretas
Saunuole ,nepabijojo ir gerai padare .Net valytoja skaito zmogumi ,o pas mus Linkiu sekmes siai moteriskiai nuo sirdies.

NA NA

NA   NA portretas
tik Lietuvoje lietuviai dirba greitai ir sunkiai , nes vis dar tikisi ,kad daugiau uždirbs ,______deja tai tik apgaulė ir darbdavių vergiškas , lietuvių išnaudojimas Lietuvoje už minimumą,,,,sėkmės kiekvienas ieškom kur geriau ir patogiau , dar to neuždraudė,,,,,
VISI KOMENTARAI 2

Galerijos

Daugiau straipsnių