Quantcast

Laimę Kipre radusi lietuvė: esu pasmerkta visų, išskyrus mamą

Saulė, jūra, palmės, įdegę turistai, amžinai pilnos lauko kavinės ir romantiški saulėlydžiai – tokia Viduržemio jūroje esančios Kipro salos kasdienybė. Ten gyvena „Emigrantų“ reportažo herojė Inga. 29-erių moteris sako savo skaudžią istoriją pasakosianti pirmą ir paskutinį kartą ir prisiglaudžia prie savo vyro – irgi emigranto, musulmono iš Pakistano, vardu Irfanas. Pora susipažino, švelniai pasakius, netradiciškai: pas naują mylimąjį lietuvė tiesiog pabėgo, prieš tai gyvai nė karto jo nemačiusi.

„Pasakiau – nupirk man bilietą, aš noriu bėgti iš čia. O kai man reikėjo bėgti, tai buvo pati didžiausia katastrofa gyvenime. Aš galėjau susidėti tik tai, ką galėjau įsidėti į vežimą, nes jis gyveno mano bute. Paskutinę dieną aš su juo atsisveikinau ir jis manęs paklausė, kodėl vaiko rūbai sukrauti į vežimą. Pasakiau, kad reikia išmesti į konteinerį ir išėjau. Tada nuėjau pas draugę, pernakvojau“, – pasakoja Inga.

„Jis“ – tai buvęs Ingos vyras, kuris, pasak pašnekovės, jos gyvenimą pavertė pragaru: mušė, tiesiai prieš akis išdavė su kita moterimi, terorizavo ir persekiojo. Bet apie jį papasakosime šiek tiek vėliau. Geriau pradėkime nuo laimingos pabaigos. Tą dieną, kai slapta iš Kauno išskrido į Kiprą, oro uoste Ingos jau laukė internetu rastas Irfanas. Tada jį pirmą kartą pamatė gyvai. Ir pirmas įspūdis buvo – „myliu“.

Galvojo, kad meilė neegzistuoja

Pirmosios dienos Kipre Ingai atrodė tarytum sapnas. Prieš tai ji nė sykio nesilankė užsienyje. Jūra, smėlis, maloniai nusiteikę žmonės – visa tai kaunietė buvo mačiusi tik per televiziją. Be to, ją kaustė ir baimės: draugės Kaune buvo prisakiusios, kad musulmonai vyrai iš europiečių merginų nori tik dviejų dalykų – arba pinigų, arba fiktyviai susituokti.

„Man psichologiškai buvo sunku prisitaikyti prie šio gyvenimo, nes tai yra karšta šalis. Ir dar galvojau, kad galbūt tai yra netikra, galbūt aš čia tik įsivaizduoju ir mane ar mano vaikus atiduos donorystei. Aš galvojau, kad meilė gyvenime neegzistuoja. Bet dabar galiu pasakyti – meilė tikrai egzistuoja“, – tvirtina „Emigrantų“ pašnekovė.

Inga dabar jau tikra: kas jau kas, bet Irfanas jai nieko blogo nepadarys. Lietuvę papirko metais jaunesnio pakistaniečio drąsa. Juk ją priėmė su dviem kito vyro vaikais be pinigų ir sunkiai kalbančią angliškai. Dabar jiedu – teisėti vyras ir žmona.

„Artimieji, aišku, žino. Esu pasmerkta visų, išskyrus mamą. Jie sakė, kad tai yra visos giminės pažeminimas, nes Lietuvoje yra nusistatymas, kad tai yra teroristai. Nesvarbu, koks žmogus bebūtų, jeigu jis musulmonas, tai jis – teroristas. Nežinau, kodėl [taip yra]. Man skaudu apie tai kalbėti, nes tai yra mano vyras“, – nelepia moteris.

Lietuvė ir pakistanietis tuokėsi pagal musulmonų tradicijas. Inga sako islamo nepriėmusi, tačiau visai gali būti, kad tai padarys ateityje: „[Per vestuves] buvo tik Irfanas, aš ir imamas. [...] Aš Koraną esu perskaičiusi, man tai patinka.“

Sūnus pasirinko gyventi pas tėvą

Atvykus į Kiprą, vyresnysis Ingos sūnus pasakė, kad vis dėlto norėtų grįžti pas tėvą į Kauną. Taigi musulmono ir lietuvės šeimoje augti liko tik tuomet aštuonių mėnesių jaunėlis. Emigrantė sako, kad ne buvęs vyras, o Irfanas yra jo tėvas: „Mes tikimės, kad atėjus laikui jis pasakys – tėti, pakeisk pavardę. Jis [Irfanas] labiau negu kas nors kitas pasaulyje myli tą vaiką.“

Anksčiau Kaune pardavėja dirbusi moteris Kipre rado tik valytojos darbą. Ji dienomis valė restoraną, o jis naktimis klube nešiojo gėrimus. Vaiką prižiūrėjo pasikeisdami. Ir Irfanas nė sykio nepapriekaištavo.

Buvo labai sunku, emigracijos pradžią prisimena Inga: „Reikėjo 12 valandų per parą plauti lėkštes ir valyti restoraną, nes tai yra tarakonų kraštas ir ištisai turi su „chlorkėmis“ plauti, kad jų nebūtų. Ten dirbau vieną mėnesį ir dvi savaites, tada nusprendžiau, kad man reikia pradėti dirbti padavėja.“

Jokios patirties neturinti, angliškai tik susikalbėti mokanti Inga drąsiai nuėjo pas vieno restorano vadovę ir pasakė: išmokykite mane dirbti. „Marija pasakė tiesiai šviesiai – nuo šios dienos tu dirbi mano restorane ir mes pradėjome dirbti. Dabar esu profesionali Europos padavėja – A lygio. Darbas labai patinka. Taip pat ir rusiškai kalbėti, ir su anglais kalbėti apie pasaulį, apie gyvenimą, ir visa kita“, – sako Inga.

Tuo metu, kai „Emigrantai“ lankėsi pas Ingą, ji turėjo ir daugiau svečių. Ingai buvo atostogos, todėl ji pasikvietė draugų, su kuriais keliavo po neišpasakyto grožio salą. Inga sako, kad iki pilnos laimės jai trūksta tik sūnaus, ir pravirksta. Jai labai liūdna, kad dešimtmetis berniukas pasirinko gyvenimą pas tėvą, ir negali sulaukti vasaros, kai jis atvažiuos jos aplankyti.

Tėvas – kalėjime, mama – psichiatrinėje  

Kaip ir žadėjome reportažo pradžioje, ši istorija prasidėjo nuo laimingos pabaigos. O dabar atėjo laikas papasakoti pradžią, kuri su laime bendro turi mažai. Taigi kas atsitiko, kad ištekėjusi, du vaikus turinti moteris paslapčia susikrovė daiktus ir išvyko pas tik kompiuterio ekrane matytą vyrą? Inga sako, kad visos jos nelaimės prasidėjo dar paauglystėje. Kai Joninių šventėje sutiko buvusį savo vyrą, jai buvo vos keturiolika.

„Jis buvo trimis metais vyresnis. [...] Aš jo neįsimylėjau iš pirmo žvilgsnio, nejaučiau nieko, bet kažkaip taip išėjo, kad baigėsi su tortais su rožėmis. Tuo metu jaučiau jam prieraišumą, nes mano mama gulėjo psichiatrinėje ligoninėje, o tėtis sėdėjo kalėjime. Aš neturėjau jokios atramos, nes teta mane mušdavo. [...] Mano mama kažką jai yra padariusi ir ji keršijo man. Tai buvo žiaurus mano gyvenimo etapas“, – skaudžius gyvenimo įvykius prisimena Inga.

Moteris sako nežinanti, kur dabar būtų, jeigu ne močiutė, nes tėvai ja pasirūpinti negalėjo. Taigi taip ir gyveno: vedama primityviausių instinktų, lyg pirmykštėje bendruomenėje. Nusikaltėlis tėvas visą šeimą pasmerkė nelaimėms. 

„Sėdo į kalėjimą, nes jis buvo iš Daktarų giminės – turbūt visa Lietuva žinos jį, jei pasakysiu pavardę. Tėtis sėdėjo 9 metus ir aš jo niekada nemačiau. Sėdėjo už žmogžudystę. Ir mano mama niekada nebuvo šalia manęs. Ji, kada vyras sėdo į kalėjimą, papuolė į psichiatrijos ligoninę – ir šiuo metu yra pensionate.“

Ingos močiutė jau kapuose, mama – specialiosios priežiūros namuose, o tėvas jau nebe kalėjime – jis negyvas.

„Man buvo paskambinta iš Ispanijos. Brolis irgi žinojo apie jo žūtį. Jis ir dabar yra mafijozas. Jis man paskambino po dviejų savaičių, bet aš jau žinojau, nes man paskambino iš Ispanijos ir pasakė – ar jūs pasiimsite kūną, ar ne. Aš pasakiau, kad neturiu tokių pinigų, nes pasakė, kad kainuoja 15 tūkst. litų. [...] Jis žuvo avarijoje“, – pasakoja Inga.

Iš artimųjų Lietuvoje Ingai liko tik psichiškai neįgali mama ir dvi pusseserės. Su viena jų moteris net nesikalba, nes ši nepripažįsta jos vyro musulmono. Iš giminaitės Inga sako išgirdusi labai skaudžių žodžių: „[Ji sakė], kad galbūt ne viskas gerai su mano protu, kad aš gyvenu su musulmonu.“

Savo akimis matė, kaip vyras mylėjosi su kita

Kai apsigyveno su savo pirmąja meile, Inga buvo vos penkiolikos. Kad tokiai jaunai kurti šeimos nereikėtų, tuo metu niekas nepasakė. Merginai atrodė, kad ji elgiasi teisingai.

„Mano močiutė pasakė, kad susituokčiau 18 metų ir susilaukčiau vaiko. [...] Jis gyveno viename kambaryje su tėčiu ir mama, kurie labai gėrė. Mes pasiėmėme butą, kur jis galėtų gyventi kartu su manimi be jokių vaikų, be nieko. Dvejus metus gyvenome be jokių santykių“, – pasakoja Inga.

Penkiolikmetės ir aštuoniolikmečio gyvenimui kartu močiutė neprieštaravo. Bet jau nuo pat pradžių Inga laiminga nesijautė.

„Labai baisiai pykomės, tikrai gyvenimas nebuvo nuostabus, bet visada atsiprašinėdavo, sakydavo, kai kalbėdavome draugiškai, kad – na, gerai, aš tave užauginsiu. Taigi mes pradėjome gyventi ir gyvenimas vyko iki 18 metų, kol aš pastojau. Lapkričio 22 d. mano gimtadienis ir gruodžio 2 d. aš pastojau“, – pasakoja emigrantė.

Į klausimą, kodėl su nemylimu ir ją engiančiu vyru susilaukė vaiko, Inga negali atsakyti. Tuo metu atrodė, kad taip pridera. Juk močiutė liepė ištekėti aštuoniolikos ir iškart susilaukti vaiko. Pagimdžius sūnų, gyvenimas šiek tiek pagerėjo. Pardavėja dirbusi Inga išėjo motinystės atostogų, vyras toliau dirbo pieno gamykloje. Lyg ir viskas buvo gerai, tačiau ramybė truko neilgai: „Iki tos dienos, kai apsilankėme pas alkoholikus kaimynus. Tada aš pradėjau gerti ir jis kartu su manimi.“

Šis interviu šiek tiek kitoks nei dauguma. Pašnekovų pasakojimus žurnalistai dažnai bando paaštrinti, parodyti tai, kas labiausiai jaudina. O Ingos istorija tokia pribloškianti, kad viską parodyti galėtume tik po dvyliktos.

Emigrantė tvirtina, kad didieji nesutarimai su buvusiu vyru prasidėjo, kai per išgertuves jos akivaizdoje jis pasimylėjo su išgėrusia, kone dvigubai už jį vyresne  kaimyne. „Aš jam atleidau ir jis man prisiekė, kad pabandys ją pamiršti“, – sako Inga. 

Jaunėlio sūnaus pora dar neturėjo. Jiedu nusprendė susitaikyti ir gyventi toliau, lyg nieko nebūtų nutikę. Tačiau, kad ir kaip stengėsi, nebepavyko: „Tikrai iš paskutiniųjų stengiausi jam atleisti ir viską pamiršti. Aš sakiau – viskas, Inga, pamiršk, prašau. Bet iš širdies negalėjau to išplėsti. Visada mano akyse stovėjo, kaip jis davėsi su ja lovoje ir kaip bučiavosi su ja. [...] Paskui mirė mano močiutė, kuri padovanojo jam mašinas, gyvenimą, jį pastatė ant kojų, o jis net nenuvažiavo į socialinius globos namus jos aplankyti.“

Gyvenimas pavirto pragaru, liūdnai sako Inga. Ji net negali suskaičiuoti, kiek kartų vyras ją mušė. Ir tai buvo ne lengvi antausiai, o pats tikriausias smurtas. Bent jau taip tvirtina pašnekovė. Su buvusiu jos vyru „Emigrantams“ susisiekti nepavyko.

Nesvarbu, kad mušė, nesvarbu, kad išdavė, bet Inga nusprendė: reikia dar vieno vaiko. Manė, kad gal antras sūnus ar dukrytė pataisys jųdviejų santykius. Nuėjo pasitikrinti pas gydytoją ir netrukus pastojo.

„Susilaukėme mes antro vaiko, kaip ir planuota. Iš pirmo karto viskas pavyko. [Kai buvau nėščia] 6 mėnesius, paskambino mano pusseserė ir pasakė, kad jis sėdi restorane su kita moteriške ir valgo sušius, kai tuo metu mes šaldytuve neturime maisto. Tai labai „maloniai“ mane nustebino. Kadangi galima nuvažiuoti ir pasižiūrėti kamerų įrašus, atsisukti, tą aš ir padariau, nors jis neigė – netgi sakė, kad kameros gali būti sugadintos ir pervaidintos“, – prisimena „Emigrantų“ pašnekovė.

Savo gyvenimo be vyro Inga net neįsivaizdavo. Pati nesupranta kodėl: gal bijojo jį palikti, o gal pati, neturėjusi normalios šeimos, vis tikėjosi, kad reikalai susitvarkys ir laimė vis dar pakeliui.

Aplinkiniai vis kartojo: Inga, skirkis, kiek galima? Tačiau tokio sprendimo priimti ji vis nesiryžo: „Bet kaip gi čia skirsiuosi, taigi aš lietuviška moteris, kaip gyvensiu, kaip liksiu viena. O čia dar mama, dar močiutė – kai pradės visi mane pulti. Na, kur čia, taigi pražūsiu viena.“

Pabėgo iš Pakistano nuo smurtaujančio tėvo

Dabar Ingą guodžia nebe smurtaujantis lietuvis, o, pasak Ingos, tiesiog dieviškai mylintis Irfanas. Pasakodama apie internetinės pažinties pradžią moteris sako buvusi neviltyje, jai reikėjo tiesiog su kuo nors pasikalbėti.

„Norėjau kažkam išsiverkti, išsikalbėti, nes mano vyras buvo negrįžęs keturias paras ir man buvo taip sunku, taip širdį skaudėjo. Paėmiau ir prisijungiau prie to flirto [puslapio]. Ir dabartinis vyras man parašė žinutę, o lietuviai nė vienas neparašė tokios žinutės: labas, ar tau viskas gerai. Parašiau – ne, man negerai ir aš angliškai nesuprantu“, – apie pažinties pradžią pasakoja Inga.

Pašnekovė tikina karštoms pažintims skirtoje svetainėje neketinusi ieškoti meilužio. Jos tikslas buvo rasti draugą. Angliškai ji mokėjo tik kelis žodžius. Irfanas pasiūlė videopokalbius – esą taip išmokys anglų kalbos. Inga vis mokėsi ir vis pasakojo savo gyvenimo detales, kurios Kipre esantį pašnekovą tiesiog šokiravo.

„Atsirado žmogus, kuris pradėjo su manimi kalbėti. Ne vienas, aišku. Nežinau, kuo šis mane patraukė. Tuo metu buvau įgrimzdusi į alkoholizmą“, – neslepia Inga. Ji teigia gėrusi, kad užsimirštų. O kai negėrė, internetu kalbėjosi su Irfanu. Vyras ją guosdavo, ramindavo ir patardavo, kaip elgtis.

„Tuomet pradėjau siųsti vaizdo įrašus su vaikais, nuotraukas, paskui pradėjau kalbėti angliškai. Po truputį mokiausi pati, stengiausi, nes man reikia su juo susikalbėti. [Mūsų internetinė pažintis] truko keturis mėnesius. Kalbėdavome apie viską. [...] Jį tėtis mušė visą gyvenimą. Dėl to pabėgo iš Pakistano“, – atskleidžia Inga.

Kantrybė Ingai trūko tada, kai ji sužinojo, kad jos vyras dvejus metus nemokėjo komunalinių mokesčių ir paskolos įmokų. O visos skolos – jos vardu. Atvykti į Kiprą Irfanas nesiūlė. Vieną dieną ji pati pasakė: nupirk man bilietą, neturiu pinigų, atskrendu su dviem vaikais.

„Irfanui pasakiau, kad yra skolos, ir, jeigu tuoksimės, kai atvyksiu, tai ir jam teks tos skolos, nes sudaryta santuoka. Jis sakė – nesvarbu, širdis į širdį padėsime vienas kitam“, – prisimena Inga.

Tokie vyro žodžiai kaunietę sugraudino. Ir nors draugės sakė, kad nevažiuok – parduos organų prekeiviams, ji neklausė. Nusprendė pabėgti nuo smurtaujančio vyro, o jau paskui – kaip bus, taip bus. Su vaikais vėlų vakarą išėjo iš namų, pernakvojo pas draugę, o iš pat ryto sėdo į lėktuvą. Inga atskleidžia širdyje buvusi tikra, kad viskas bus gerai.

„Aš jį mylėjau. Tiesiog buvo neapsakoma trauka, nemoku to apsakyti žodžiais. Aš radau tą žmogų, su kuriuo galiu gyventi visą gyvenimą, kuriam galiu pasakyti viską, ką jaučiu, [...] galiu būti tokia, kokia esu“, – sako Inga.

Nekantrauja persikelti į Lietuvą

Ir štai grįžome į laimingą istorijos pabaigą. Inga – laiminga: dirba restorane, šalia – mylimas vyras ir sūnus, netrukus į Kiprą atskris ir vyresnėlis. Irfanas, kaip ir dauguma musulmonų, abstinentas. Todėl šeimoje visada yra žmogus blaivia galva, o ir Inga rečiau vartoja alkoholį – išgėrinėti tiesiog nėra kada.

Yra keletas dalykų, kuriuos emigrantė nori perduoti Lietuvoje likusiems artimiesiems. Pirmiausia, ji pažada mamai, kad ilgai gyventi priežiūros namuose jai jau nebeteks – ji su Irfanu nupirks jai butą. Yra ir žmogus, kurio herojė norėtų atsiprašyti: „Gineta Paplauskaite, atleisk man už viską. Ji žino, kodėl.“

Be to, Inga norėtų pasakyti, kad lietuvės jokiu būdų nevyktų pas internetu susirastus vyrus. Ypač iš musulmoniškų kraštų. Ji paaiškina, kad jai pasisekė, bet būna visokių.

Kipre Inga neužsibus: „Lapkričio mėnesį perkame namą Lietuvoje, grįžtame. Ir mano vyras nori. Jis tiktai ir kalba – Lietuva, Lietuva. Jis nėra ten buvęs, bet žiūri vaizdo įrašus, įjungti lietuviški kanalai. Turbūt reikėtų jau jį dabar pakalbinti ir paklausti, ką jis jaučia Lietuvai. Tikrai jaučia nuoširdumą“, – tvirtina Inga.

Laida „Emigrantai“ – antradieniais, 19.30 val., per LRT TELEVIZIJĄ. Laidos įrašą galite rasti LRT.lt mediatekoje.


Šiame straipsnyje: emigrantėemigracijaKipras

NAUJAUSI KOMENTARAI

Tomas

Tomas portretas
Eilines išsigimėles istorija...

YES

YES portretas
Tai eilinį kartą parodo koks galingas dalykas yra SEXSAS. Lietuviai, bambalių mėgėjai to nesupranta.

kryziuotis

kryziuotis portretas
nevesk to pakio i Lietuva,jis cia nelaukiamas
VISI KOMENTARAI 8

Galerijos

Daugiau straipsnių