Norvegija yra šalis, kur užsidirbti automobiliui galima per mėnesį, o per metus ir butui – panašių gandų prisiklausę lietuviai ten plūsta kaip į Pažadėtąją žemę. Dažniausiai pasitaikantis planas: užsidirbti pinigų, grįžti į Lietuvą ir ramiai turtingai gyventi. Deja, taip retai atsitinka. Pinigų vis negana, todėl tautiečiai Norvegijoje užsilieka ilgam. Tačiau laidos „Emigrantai“ herojės Simonos istorija kitokia. Jos tikslas buvo Norvegijoje rasti kvalifikuotą darbą.

Ko norėjo – tą ir gavo. Ji – Sandneso miesto darbo biržos koordinatorė. Turbūt sunku būtų rasti lietuvį, geriau už ją išmanantį darbo pasiūlą ir paklausą Norvegijos Rogalando apskrityje, kur tautiečių gyvena tūkstančiai.

„Aukso amžius Norvegijoje baigėsi. Nedarbo lygis išaugo vienu procentu. Tai yra pakankamai daug. Norvegijoje tokio didelio nebuvo labai daug metų. Tie skaičiai didėja, nes daug kas turi paskolų prisiėmę, nebeišsimoka ir tada jau ateina pas mus“, – sako lietuvė.

Pašalpomis nepiktnaudžiauja

Jeigu anksčiau pagalbinio statybininko ar valytojos darbą buvo galima gauti norvegiškai mokant tik pasisveikinti, dabar taip nebėra. Darbdaviai su savo pavaldiniais nori susikalbėti. Ir visiems, trokštantiems įsitvirtinti turtingoje Skandinavijos šalyje, Simona pataria pradėti nuo norvegų kalbos pamokų, nes konkurencija didelė, ir jau niekas nepriims iš gailesčio ar dėl rankų trūkumo.

„Lietuvių, piktnaudžiaujančių Norvegijos socialinėmis garantijomis labai nedaug“, – sako Simona. Iš tiesų, išmokos čia pakankamai nedidelės, ir nedirbti, liaudiškai tariant, neapsimoka.

„Bedarbio pašalpos nėra didelės, priklauso nuo to, kiek tu uždirbai paskutiniais metais. Tarkim, jeigu uždirbai 300 tūkst. kronų, tai tu gausi 62,5 proc., ir dar atskaičiuos mokesčius. Nedirbti neapsimoka“, – LRT TELEVIZIJOS laidai „Emigrantai“ teigia lietuvė.

Nors pašalpos ir nedidelės, į kairę ir dešinę jų niekas nedalina. Ir jeigu Lietuvoje vis kalbama, kad tautiečiai tingi dirbti ir tik laukia valstybės paramos, Simona patikina, kad Norvegijoje gyvenantys lietuviai taip elgiasi labai retai. Jeigu ilgą laiką neranda darbo, jie dažniausiai grįžta namo.

„Lietuviai niekada neis ir neprašys pašalpos. Netgi kartais tu jiems sakai: gal jūs nueikit paprašyt pašalpos, nes kaip išlaikysit savo vaiką vien iš minimalaus atlyginimo. Bet jie nenori pašalpų imti. Nežinau dėl ko, netgi keista. Nes kitų tautybių žmonės tiesiog ateina ir iš karto klausia, ką jie gali gauti“, – teigia Simona.

Mintis, kad Norvegijoje imigrantų niekam nebereikia, nes patys norvegai neturi darbo, pasak Simonos, tėra tik mitas. Taip, konkurencija iš tiesų išaugo, bet lietuviai Norvegijoje vis dar garsėja kaip darbštūs ir patikimi žmonės. O vietiniai, besikeikiantys, kad atvykėliai užima jų darbo vietas, dažniausiai patys nė piršto nepajudina, kad tą darbą gautų. Simona tokių matė ne vieną.

„Prieš kelias dienas turėjau tokį susitikimą su norvegu, jis visą gyvenimą Norvegijoje gyvena, jo mama lenkė. Jis man pasakojo, kad visi užsieniečiai lenkai atima iš jų – norvegų – darbus. Aš jo ir klausiu: ar tu sąžiningai ieškaisi to darbo. Sako: ieškausi, bet noriu, kad jūs man padėtumėte. Na, tai galiu pasakyti, kad niekas neatima darbų, kartais tiesiog pačiam trūksta noro dirbti“, – tikina lietuvė.

Į biržą eidavo kas savaitę

Jau pusmetį darbo biržoje dirbanti jauna moteris pasakoja, kad ieškančius darbo tautiečius puikiai supranta. Juk tik atvykusi į Norvegiją, ir ji susidūrė su panašia situacija. Tačiau pirmiausia ji siūlo įvertinti savo galimybes ir nesitikėti, kad gerai apmokamos pareigos nukris iš dangaus. Savojo tikslo mergina siekė su dideliu užsidegimu ir rankų nenuleido net tada, kai buvo iš tiesų sunku.

„Prisimenu, kai pati neturėjau darbo ir eidavau kiekvieną savaitę į darbo biržą. Ir taip du mėnesius ėjau. Ir dabar darbo biržos darbuotojai yra mano kolegos, o su jais aš šnekėdavausi tada“, – prisimena jauna moteris.

Iš Šilutės rajono kilusi Simona Norvegijoje gyvena jau dvejus metus. Čia atvyko vos baigusi universitetą. Norvegijoje jos brolis jau buvo neblogai įsitvirtinęs, todėl važiuoti į svetimą šalį labai baisu nebuvo. Be to, ji jau šiek tiek mokėjo norvegiškai – anksčiau vasaromis atvažiuodavo čia užsidirbti.

Simonai dar tik 25 metai, bet Norvegijos darbo rinką ji jau spėjo pažinti iš visų pusių. Tik atvykusi, dirbo bet ką, kad tik mokėtų pinigus. Labai daug mokėsi, stengėsi, ir štai dabar yra kvalifikuota darbuotoja.