Tūkstančius metų Šernų miško žemėje gulėję akmenys parūpo savo sodybas puošti panorusiems pajūrio gyventojams ir paminkladirbiams. Daugelyje vietų liko tik akmenų išgulėtos duobės. Kai kurie jų atitempti iki kelio, kai kurie jau suskaldyti, matyt, laukia savo eilės. Netoliese gyvenantis vyras yra įsitikinęs, kad ši, apsamanojusių akmenų gausi, mokslininkų dar netirta vieta, yra ypatinga. Daug kur ieškojęs pagalbos ir supratimo, vyras jos sulaukė ne iš vietinių žmonių ar institucijų, o iš Kauno. Į jo šauksmą atsiliepė verslininkas Vladimiras Romanovas ir žinoma visuomenininkė Joana Šimanauskienė.

Svečiai suprato

Klaipėdos priemiestyje, netoli dažnam klaipėdiečiui mielo Šernų miško, gamtos stebuklais susirūpinęs Andrius Užkuraitis lūkuriavo svečių iš Kauno. Vyras nerimavo, ar sugebės pirmą kartą matomiems žmonėms paaiškinti, kodėl jam tokie brangūs miške šimtmečius glūdintys akmenys.

Kai sutartoje vietoje sustojo du automobiliai ir iš vieno jų išlipo V.Romanovas, A.Užkuraičio abejonės išsisklaidė. Tvirtas rankos paspaudimas ir trumpas raginimas negaištant vykti į vietą privertė patikėti, kad svečiai nepasijuoks iš to, ką vyras ketino jiems papasakoti.

V. Romanovas nebesėdo į savo mersedesą – lyg senas draugas šoko į A.Užkuraičio visureigį ir leidosi į šio vyro pasiūlytą kelionę prie žilos senovės laikus menančių akmenų.

Vos už kelių kilometrų nuo uostamiesčio, vietose, kur kažkada augo Šventasis miškas, o dabar ošia neklaidus jaunuolynas, prasidėjo A.Užkuraičio pasakojimas.

Pamatė – akmenys dingsta

Dar prieš metus A.Užkuraitis šiame miške mėgo tiesiog vaikštinėti su savo vokiečių aviganiu. Ilgainiui vyras pajuto, kad kai kurios miško vietos jį traukia labiau, kad prie tam tikrų akmenų jį aplanko mintys, padedančios ne tik apvalyti sielą, bet ir spręsti paprasčiausias buitines problemas.

Jis buvo skaitęs, kad pagonių žyniai mokėjo iš gamtos semtis išminties. Sau tokių galių A.Užkuraitis nepriskiria, tačiau skaudžiai išgyvena pamatęs, kad apsamanoję akmenys iš miško dingsta. Veikiausiai juos išsiveža sodybų savininkai, o gal paminkladirbiai, nes visai šalia yra didžiausios Klaipėdos kapinės, o prie jų – ne viena paminklų dirbtuvė.

„Prieš metus pradėjau pastebėti, kad kažkas atkasa akmenis, išvelka juos į kelią, ruošiasi išvežti ir galiausiai išsigabena. Galiu tik spėti, kad jie nukeliauja į sodybas. Tačiau paimtas iš savosios vietos akmuo praranda vertę. Čia jis gulėjo tūkstančius metų, galėjo apie daug ką pranešti žmonėms. Juk niekas iki šiol netyrinėjo, kokia buvo šių akmenų paskirtis tais laikais, kai žmonės nebuvo susaistyti vieno dievo garbinimo. Dabar galime tik spėlioti, kokią figūrą pamatytume, jei žemėlapyje pažymėtume visus šiuos akmenis, apie ką mums ji prabiltų“, – kalbėjo vietos gyventojas, vedžiodamas svečius po šlapią mišką.

Išvežtas akmuo mirs

„Klaipėdos krašte beveik neliko gyventojų, kurie savyje turi šitų vietų praeities pajautos žinių. Istorinė atmintis čia yra nutrūkusi, nors aplinkui – ne vienas piliakalnis, Slibinų slėnis, kuriame kažkodėl niekada negyveno žmonės, srauni Minija, plukdanti vandenis per akmenų slenksčius. Archeologai kol kas netyrė ir Šernų miško, kur tiek daug akmenų. Jų gausa verčia manyti, kad kai kurie galėtų mums suteikti tam tikrų žinių. Kol kas nei paveldo saugotojai, nei istorikai netyrė, kaip žiloje senovėje čia gyvenę žmonės naudojo šiuos akmenis. Tai dar neištirtas didžiulis tautos turtas, todėl man labai skauda širdį, kai matau, kaip be atodairos raunama šių vietų siela vien tam, kad kažkas papuoštų akmenimis savo sodybas ar iškaltų iš jų kryžių, – kalbėjo A.Užkuraitis. – Tikroji jų vieta – čia. Bet kur kitur – muziejuje, sodyboje ar kapinėse – jie bus mirę. Turėtume naudotis galimybe pabūti tokiose vietose kaip ši, kur į galvą ateina išmintingos mintys, kur nurimsta siela, turėtume neleisti tokių vietų sunaikinti.“

Vyras pasakojo žinantis, kad miškuose netoli Klaipėdos dar galima rasti 1831 m. sukilimo dalyvių pėdsakų. Juodieji archeologai kapsto buvusių stovyklaviečių vietas, ieškodami bent menkiausių drabužių ar amunicijos likučių. Bet jie tai daro ne tam, kad praeities įvykių relikvijas išlaikytų mūsų palikuoniams, o dėl pelno parduoda radinius užsienio aukcionuose. Net vietos eigulys nieko nežino apie tai, kad čia būta sukilimo dalyvių. 2 psl. >>