Vilnietis, seniai savas uostamiestyje, menininkas, kovojantis su paveldo griovėjais, aukštą postą užėmęs žmogus, nepasinaudojęs tarnybos teikiamomis privilegijomis. Taip keliais žodžiais galima apibūdinti šiemet 50-metį švęsiantį Kultūros paveldo departamento Klaipėdos teritorinio padalinio vyriausiąjį valstybinį inspektorių Laisvūną Kavaliauską.

Du menininkai šeimoje

– Ko gero, dauguma žmonių jus įsimena dėl išskirtinio vardo. Gal žinote, kodėl tėvai jus taip pavadino?

– Kiek pasakojo mama, jai tiesiog buvo gražus šis vardas. Žinau, kad tarpukario Lietuvoje buvo laisvamanių klubas, kuris vadinosi „Laisvūnas“. Tačiau aš tikrai nesu ateistas.

– Ar esate klaipėdietis?

– Prieš dvidešimt šešerius metus atvažiavau iš savo gimtojo Vilniaus į žmonos Jūratės gimtinę – Klaipėdą. Taigi, didesnę gyvenimo dalį gyvenu čia. Klaipėdiečiu pasijutau jau pirmąją dieną. Pamenu, išėjau pasivaikščioti ir Tomo gatvėje pamačiau archeologinius kasinėjimus. Priėjau ir užkalbinau archeologą. Tai buvo pirmoji pažintis su Vladu Žulkumi. Nuo tada tapome pažįstami, o prasidėjus Atgimimui, dalyvaudavome įvairiose akcijose. Taip įsisukau į miesto gyvenimą.

– Abu su žmona esate menininkai. Ar jūsų dukrai Saulei perdavėte polinkį į menus?

– Dukra pasirinko tarptautinio verslo vadybos studijas Anglijoje. Ji turėjo gabumų menams, bet mes su žmona Jūrate pernelyg mažai ją skatinome. Galbūt nulėmė tai, jog nusprendėme, kad šitai šeimai užteks menininkų. Kita vertus, tai buvo pačios Saulės pasirinkimas.

Dovana įžiebė aistrą

– Užsiminėte apie keramiko darbą. Kokia yra jūsų profesija, ką studijavote?

– Esu dailininkas. M.K.Čiurlionio menų gimnazijoje nuo penktos klasės mokiausi skulptūros. Tuomečiame Dailės institute baigiau keramikos studijas. O istorija ir archeologija yra mano didysis pomėgis, kuris tapo profesija. Dabar pagalvoju, kad visi pomėgiai yra tapę man darbu. Dar sovietmečiu domėjausi politika, o atkurtoje Lietuvoje likimas lėmė pabūti politiku profesionalu.

– Kas jus sieja su archeologija?

– Mama dirbo knygų rūmuose ir parnešdavo tokių tada laisvai neprieinamų knygų kaip Vinco Pietario „Algimantas“. Pamenu, ši knyga tapo dideliu impulsu domėtis Lietuvos istorija. Keturioliktojo gimtadienio proga mama man padovanojo mažutę populiarią archeologės Rimutės Rimantienės knygutę „Pirmieji Lietuvos gyventojai“ apie akmens amžių. Nuo tada užsikrėčiau aistra ir archeologijai. Atidžiai perskaičiau knygutę ir pradėjau savo aplinkoje ieškoti panašių daiktų. Seneliai gyveno Marcinkonyse, Dzūkijoje. Ten leisdavau atostogas, mėgau vaikštinėti apylinkėmis, apėjau visus upelius ir ežerėlius, ieškodamas akmens amžiaus stovyklaviečių. Senelių kieme aptikau dvi nuoskalas, padarytas žmogaus prieš daugybę metų. Palyginau jas su archeologės piešiniais.

– Ar jūsų vaikiškus tyrinėjimus patvirtino profesionalai?

– Mano keramikos mokytojas Egidijus Talmantas supažindino su R.Rimantiene. Jai parodžiau radinius ir ji patvirtino, kad neapsirikau. Tai tapo man dideliu impulsu ieškoti akmens amžiaus stovyklaviečių. Esu aptikęs apie pusšimtį stovyklaviečių nuo paleolito iki neolito laikotarpio. Jau buvau baigęs institutą, kai savo rinkinį perdaviau jaunam archeologui Tomui Ostrauskui, o jis – Nacionaliniam muziejui. Kiek žinau, mano atrastose stovyklavietėse vyksta archeologiniai tyrimai.

– Ar vaikystės pomėgis padeda dabartiniame darbe?

– Be abejo. Lengviau perprantu juodųjų archeologų daromą žalą. Prisimindamas savo paties hobį, turiu pripažinti, kad šiandien mano veikla būtų vertinama neigiamai. Tiesa, skirtingai nei juodieji archeologai, apie radavietes visada informuodavau R.Rimantienę, labai kruopščiai vedžiau dienoraščius. Tikiu, kad tai palengvindavo profesionalų darbą. 2 psl. >>