„Nenoriu savęs įsprausti į kažkokią specialybę, nes tai apriboja. Nenoriu savęs riboti, nes žmonės yra laisvi sutvėrimai ir reikia naudotis ta laisve. Todėl esu tiesiog Eglė“, – teigia jaunatviška keturių vaikų mama, modelis, tapytoja, verslininkė, verslo galimybių valdymo konsultantė E.Grėbliauskaitė-Tursienė.

– Esate nepastovi – juk visa jūsų veikla labai skirtinga?

– Nemanau. Matau nuoseklumą. Žmogus siekia to, kas jam patinka. Esu Eglė, 14 metų Petro, devynerių Antano, septynerių Onos ir pustrečių Agotos mama, modelis, verslininkė, menininkė. Ir visa tai tiesa.

– Žinau, nemėgstate žodžio „buvusi“.

– Kiekviena nauja veikla nieko neišstumia, tik papildo gyvenimą. Ir modeliu kartais padirbu, – šypsosi.

– Menas ir rinkodara – labai skirtingi dalykai. Jumyse gyvena dvi asmenybės?

– Manyje gyvena labai daug asmenybių. Dviejų maža išreikšti save. Rinkodara – labiau kūryba nei skaičiavimas. Rinkodaros specialistai mėgsta sakyti, kad pusę reklamai išleidžiamų pinigų neveikia. Bet kuri pusė?

– Keturi vaikai – visi planuoti?

– (Šypsosi) Viską puikiai suplanuoja gyvenimas...

– ... kuris neretai pasijuokia iš žmogaus planų?

– Taip ir yra. Kaip paauga vaikai, namuose kažko pradeda trūkti. Tuomet pagalvoji, kad būtų puiku dar vienas kūdikis. Vyras visą laiką labai norėjo daug vaikų. Aš irgi norėjau, – nusijuokia. – Bet dažniau – teoriškai.

– Po pirmojo vaikelio sakėte: užteks. Po antrojo – viskas!

– Gyvenimo posūkis nuo vaikų neturėjimo iki žingsnio tapti tėvais – labai didelis pokytis. Dažnai patiri stresą, galvoji, ar nori bristi gilyn. Tai – sunkiausias žingsnis. Ypač toms, kurios panirusios į karjerą ir dar nepatyrė motinystės žavesio.

– Ką jums davė motinystė?

– Neišvengiamai teko kažkiek suaugti. Vaikystė turi būti gyva ir kiekviename suaugusiame žmoguje. Kitaip jis nebeatras naujų dalykų. Motinystė man davė labai daug. Supratimo, kantrybės, ištvermės, meilės, išmokė suprasti vaikus. Ji išmokė pamatyti vaiką savyje, jį atsiminti, su juo susidraugauti. Kai paaugo vaikai, aš pradėjau geriau suprasti tėvus, senelius. Kodėl jie mums duoda vieną, antrą, trečią patarimą, stengiasi mus apsaugoti, kodėl reikia juos gerbti. Įsitikinau, kad įsakymas mylėti savo tėvą ir motiną – labai svarbus, ne apribojantis asmenybę, o suteikiantis jai sparnus.

– Derinant motinystę su kitais darbais kažkas nukenčia?

– Suderinti labai sunku. Sutalpinti gyvenime galima viską, bet nieko neapgausi. Para turi 24 valandas ir, kažką naujo priimdamas, kažką išbrauki iš dienotvarkės.

– Taip ir kenčia vyrai?

– (Šyptelėja) Kartais, kai abu su vyru sustojame, vienas kitam prisipažįstame, kad neturėjome laiko net pasikalbėti. Buvo laikas, kai kentėjo vyras. Dabar nurėžiu dalį laiko nuo tapybos mokslų. Vilniaus dailės akademijoje baigiau trečią kursą. Studijuojant teko pristabdyti verslo plėtrą. 2 psl. >>