Deividas Holidėjus (David Holliday) – anglas, buvęs karo lakūnas, diplomatas, pirmasis Jungtinės Karalystės karo atašė Lietuvoje. Baigęs tarnybą pasiliko mūsų šalyje, vedė lietuvaitę, įsigijo sodybą Klaipėdos rajone ir aktyviai dalyvauja bendruomenės veikloje, kaimo žmones mokė anglų kalbos, su bendraminčiais talkina gerinant neįgalių vaikų buitį Lapių kaime. Puikiai išmoko lietuviškai ir nė dienos nesigailėjo pasilikęs Lietuvoje.

– Kiek laiko jau esate mūsų šalyje?

– Pirmąkart atvykau 1992 m. kaip Jungtinės Karalystės karo atašė Lietuvoje, šias pareigas ėjau iki 1994-ųjų. Tų pačių metų kovą išėjau į pensiją, bet jau buvau sutikęs savo dabartinę žmoną Miglę ir teko apsispręsti, kur gyventi: Anglijoje ar Lietuvoje. Pasirinkau Lietuvą. Turiu tris sūnus. Miglė – dukterį Liudoviką.

– Visi lietuviai važiuoja į užsienį, o jūs, priešingai, pasirinkote Lietuvą?

– Man čia labai patinka, ypač Klaipėdos rajonas, jau pritapau, ėmiau pažinti lietuvišką charakterį. Šiomis vietomis ėmiau domėtis dar 1970 m., kai Maskvoje dirbau britų karo atašė.

– Kiek žinoma, dar prieš tai jūs buvote karo pilotas?

– Taip, pilotavau lėktuvą su atomine bomba. Buvo toks baisus šaltojo karo metas. Laimė, kad viskas baigėsi treniruotėmis ir niekada nenuskambėjo tikrojo pavojaus signalas. Nes vieta, kur turėjau numesti šitą baisų ginklą, buvo ties Radviliškiu. Žvalgybos žiniomis, čia buvo sovietinių atominių raketų saugykla. Mūsų eskadrilės taikinyje buvo Talinas, Baltijskas Kaliningrado srityje, kur buvo vienintelė Tarybų Sąjungoje povandeninių laivų paruošimo bazė, Skrunda Latvijoje, Lietuvoje – Zokniai, dar keletas militarizuotų vietovių.

– Iš kur tiek daug informacijos tokiais laikais?

– Informaciją teikė Amerikos žvalgyba, jau tada kosmose buvo satelitinė sistema, kurią pritaikė tokiems stebėjimams. Tad praėjusio amžiaus septintojo dešimtmečio pradžioje buvo galimybės iš kosmoso matyti žmogų gatvėje ir įžiūrėti, kokį laikraštį jis skaito. Technologijos keitėsi tokiu greičiu, kad iš kosmoso jau galima buvo nustatyti net karinį laipsnį ant munduro.

– O ta bomba, kurią turėjote numesti Lietuvoje, ar buvo labai galinga?

– Tai nebuvo galingas užtaisas, maždaug toks, kuris buvo numestas ant Hirosimos 1945 m. 200 tūkst. žmonių tuomet žuvo. Siaubinga, bet tokia tada buvo realybė. Tiek atominio konflikto atveju būtų buvę pasmerkta ir Lietuvoje. Atakuoti turėjome karinius objektus. Pas mus bazėje buvo dvi eskadrilės, 10 lėktuvų su atominiais užtaisais. Dirbdavome visą parą, gyvenome bazėje, jei būtų nuskambėjęs pavojaus signalas, iš bazės lėktuvą turėjome pasiekti per 4 minutes. Niekada nepasigirdo tas signalas, ir tuo aš labai džiaugiuosi.

– Kaip tas šaltasis karas, ar didelė buvo įtampa?

– Taip, tačiau sunkiausia buvo per Kubos krizę ir per Prahos pavasarį. Tai du atvejai, kai politinė atmosfera buvo labai įkaitusi. Tačiau, ačiū Dievui, viskas baigėsi laimingai.

– Lietuvai tik atgavus nepriklausomybę, jūs atvykote pas mus, kaip jums čia viskas atrodė?

– Pamenu, 1992 m. į Klaipėdą oficialaus vizito turėjo atplaukti britų karinis laivas. Manęs paprašė pasidairyti uoste, kokia situacija, kur bus galima prisišvartuoti. Atėjau prie Šiaurės rago, pradėjau fotografuoti uosto akvatoriją, tai toks rusiškai kalbantis žvejys ėmė rėkti, kad tai draudžiama, o lietuvis sako: Ivanai, tavo laikai jau baigėsi, jam galima, jis mūsų pusėje.

Tarybinio gyvenimo antspaudas

– Kas labiausiai įstrigo iš to laiko, kai dirbote Maskvoje. Kaip tada ji jums pasirodė?

– Dirbau diplomatiniame korpuse, turėjome tokį biudžetą, kad galėjome važinėti visur, kur reikia. Sovietai deklaravo, kad užsienio diplomatams galima keliauti 90 procentų šalies teritorijos, tačiau realiai viskas buvo priešingai. Atsimenu vieną įvykį, kai nuvykome į Voronežą. Buvo labai šalta, kaip dabar. Todėl grįždami nusprendėme stabtelėti Lipecke ir pernakvoti. Pagal tarnybinę instrukciją mes būtinai turėjome grįžti kitą dieną, tačiau paaiškėjo, kad traukinyje, vykstančiame į Maskvą, nėra vietų. Nors mes ir turėjome bilietus. Stotyje sako: nėra vietų, ir viskas. Kitą dieną nuėjome į Lipecko miesto savivaldybę pagalbos, ten ilgai atsikalbinėjo. Pasakėme, jei mes negalime grįžti laiku, kaip to reikalauja įstatymas, prašytume parašyti raštą, kodėl čia užtrukome. Kai paaiškėjo, kad reikės kažką kažkam aiškinti ir dar tą popierių pasirašyti, bilietus į Maskvą mums atrado per valandą. Dar šiandien atsimenu to žmogaus pavardę – ponas Klubevskis. Tai akivaizdžiausias sovietinio mentaliteto pavyzdys, kai žmogus nenori prisiimti atsakomybės, nenori likti kaltas. Sovietinė santvarka – labai didelis blogis.

– Jūs užsiminėte apie mentalitetą, dabar gyvenate tarp mūsų, ar matote tą tarybinio gyvenimo antspaudą?

– Yra tokių dalykų. Labai sunku Lietuvos žmonėms prisiimti atsakomybę. Jie lig šiol nenori to daryti. 2 psl. >>