Sunkiai apibūdinamas vienos merginos orkestras

Juokais vieno žmogaus orkestru save kadaise pavadinusiai Ramintai Kėželytei būtų sunku surasti tikslesnį epitetą.

23-ejų mergina jėgas išbandyti spėjo įvairiausiose veiklose – jau nuo paauglystės organizavo renginius gimtuosiuose Biržuose, vadovavo patriotiškam jaunimo projektui "Misija Sibiras", smagiomis įžvalgomis dalijasi su sekėjais socialiniuose tinkluose. Tiesa, Raminta turi ir kitą, praeivius atsigręžti priverčiantį pomėgį – drabužių siuvinėjimą. Šie darbai ryškūs, nuotaikingi ir šmaikštūs. Kaip ir pati jų autorė.

– Turite gausybę įvairiausių veiklų. Kelios jų – savanoriaujate Biržų jaunimo centre, kovojate už žmogaus teises, užsiimate kitokia švietėjiška veikla. Ar visuomet buvote empatiška, degėte noru patirtimi pasidalyti ir padėti aplinkiniams?

– Kalbant apie veiklas, manau, viskas prasidėjo nuo to, kad augau Biržuose, kur tuo metu nebuvo pernelyg daug veiklų, tinkamų jaunam žmogui. Dėl šios priežasties užsiėmimų pati sau ieškojau bendruomeninėje veikloje. Taip atsirado įvairių komandų, projektų, kurie suteikė ne tik galimybę įdomiai praleisti laiką, bet ir turėjo įtakos vertybių sistemai formuotis.

– Beveik trejus metus dirbote projekte "Misija Sibiras", jam vadovavote. Šias pareigas esate apibūdinusi kaip priverčiančias tapti vieno žmogaus orkestru. Papasakokite apie projektą daugiau: kas paskatino prisidėti, kas nustebino ir tapo iššūkiais sau pačiai?

– Prie šio projekto dirbau iki praėjusių metų pabaigos. Patirtis – didžiulė ir įvairiapusė. Nors projektas didelis ir veiklų krypčių jame labai daug, prie jo organizavimo dirba vienas, du, na, geriausiu atveju, trys žmonės, todėl ir tekdavo tapti savotišku vieno žmogaus orkestru. Viskas prasidėjo, kai apie patį projektą sužinojau dar būdama moksleivė mokykloje vykusio pristatymo metu. Labai sužavėjo mintis, kad jauni žmonės apie istoriją gali kalbėti ne tik iš vadovėlių, bet ir iš nuosavos patirties. Atvykusi studijuoti į Vilnių, nusprendžiau, kad būtų įdomu ir pačiai prisidėti prie projekto "Misija Sibiras". Dirbti pradėjau būtent iš komunikacijos perspektyvos. Padedant komunikuoti, kartu matant, kaip vyksta komandos atranka, kaip žmonės ekspedicijai ruošiasi, išvyksta, kokie laimingi, ryžtingi grįžta, pastebint, kokia tai žmogų praturtinanti patirtis, atsirado ne tik įkvėpimo tolesniems darbams, bet ir motyvacijos pačiai dalyvauti ekspedicijoje.

– Ką pati apie save sužinojote per šią ekspediciją?

– Man atrodo, kad ekspedicijos metu sužinojau apie labai įdomų niuansą, susijusį su žmogaus potyriais. Ėmiau suprasti, kad nuovargis nemaža dalimi yra ne fizinis, o psichologinis konstruktas, kurį kartais sau tiesiog gali leisti užmiršti. Atrodo, kad ekspedicijos metu esi labai pavargęs nuo vaikščiojimo, tremtinių kapaviečių tvarkymo, bet kai kitą dieną atkeliauji į naują kraštą, tas nuovargis visiškai dingsta. Dėl to buvo labai įdomu patirti, koks iš tikrųjų galingas yra mūsų kūnas ir kad didžiulė vidinė motyvacija gali nuovargį tiesiog braukte nubraukti. Ekspedicijos metu energijos visą laiką turi 120 proc.

– Esate sakiusi, kad nors jūsų šeimos tremtis asmeniškai nepalietė, prie skausmingos istorijos išsaugojimo jus paskatino prisidėti tėvynės, tautos patirtis. Jūsų pačios manymu, ar šiandieninis jaunimas pakankamai žino apie savo šalies istoriją?

– Labai nesinori atsakyti už visą jaunimą, bet, manau, dabar, kai yra tiek daug įvairios ir lengvai prieinamos informacijos, jaunimas apie istoriją sužino skirtingais būdais ir skirtingais kiekiais. Vieni, pavyzdžiui, skaito knygas, kiti žiūri filmus, treti žaidžia kompiuterinius žaidimus, kurie taip pat neretai suteikia istorijos pagrindus. Mano nuomone, dabar tiesiog yra pasikeitęs žinių formatas, tad istorijos išmanymo mastus būtų sunku pasverti ir įvertinti. Gali būti, kad iš to kartais kyla ir problemų tarp kartų. Kadangi vyresnioji karta savo žinių bagažą sukaupė vienu metodu, kartais jaunų žmonių informacijos gavimo būdų nesupranta ir dėl to juos nurašo. Jaunimas šiandien yra laimingas, galėdamas pasirinkti sau priimtiniausią būdą susipažinti su istorija ir, tikiu, vienaip ar kitaip tai daro.

– Kalbant apie tamsius istorijos epizodus, egzistuoja ir kita, kiek retesnė, pozicija – manymas, kad neverta vartyti baisių istorijos puslapių. Ką apie tai manote?

– Kad okupacija ir tremtis – iš tikrųjų sunkūs išgyvenimai ir patirtys – faktas. Tačiau, manau, ekspedicijos yra labai geras pavyzdys, kad galima atrasti ir šviesesnių istorijos kampų, pasidžiaugti tremtį išgyvenusių žmonių stiprybe, pasistengti iš jų pasimokyti, puoselėti atmintį, o ne tiesiog apraudoti ir liūdėti.

– Savo veiklą esate apibūdinusi kaip "manager of stuff" (įvairių veiklų vadybininkė). Ar visada turėjote organizacinių talentų ir polinkių?

– Iš tikrųjų, kiek save prisimenu, jų turėjau. Kaip jau minėjau, vaikystėje ir paauglystėje degiau noru turėti veiklos, kuri naudinga būtų ne tik man, bet ir draugams, bendraamžiams. O kad būtų galima įtraukti jaunus žmones, visa tai turėjo būti gana gerai organizuota, struktūrizuota. Kaip organizacinės veiklos prasidėjo renginiais mokykloje ir savo mieste, taip ir pasiliko tolesniame gyvenime

– Beje, ką patartumėte žmonėms, kuriems tokie dalykai visiškai nesiseka – vien pagalvojus apie atsakomybę ima baimė ir viskas tarsi tyčia krenta iš rankų? Gal šių įgūdžių galima išmokti?

– Be abejo, manau, tai gali būti ir išmokstamas, tai ne tik įgimtas gebėjimas. Jo išmokti, manau, galima būtent per praktiką. Galima pradėti ir nuo mažų, kasdienių darbų, darytis jų planelius. Tai gali tapti tarsi supaprastinta organizacinės veiklos versija, o pamačius, kad pavyksta įgyvendinti šias mažas užduotis, nesunku ir nebaisu pamažu pereiti ir prie rimtesnių iššūkių.

– Turite dar vieną labai įdomų hobį – siuvinėjimą kryželiu. Papasakokite apie jį daugiau. Kiek žinau, siuvinėjimas nebuvo tai, kuo užsiimėte nuo vaikystės, taigi, kas paskatino?

– Tai gan įdomi istorija. Mano mama – tikra auksarankė, užsiima įvairiausiais rankdarbiais: ir iš vytelių pina, ir siuvinėja, vąšeliu neria. O štai man nuo vaikystės visos tos veiklos atrodė visiškai neįdomios, netgi atstumiančios. Tačiau, matyt, nugulė kažkur pasąmonėje, ir galiausiai, atrodo, jau gan vėlai, pradėjau  siuvinėti. Gal dėl to, kad vaikystėje šią veiklą mačiau tarsi savotišką meditacijos formą, siuvinėti pradėjau norėdama atsikratyti įtampos. Tai tikrai labai malonus, ramus, lėtas procesas, kai išsijungia visos mintys ir koncentruojiesi tik į rankdarbį.

Pirmąjį savo darbelį išsiuvinėti pabandžiau tiesiog ant medžiagos, o tuomet viena draugė pasiūlė piešinį perkelti ant drabužių. Taigi, susipažinau su savotiška meditacijos forma, kuri dar ir turi išliekamąją vertę – sukuri unikalų, originalų drabužį.

– Kol kas siuvinėjate drabužius, skirtus tik sau pačiai. Vis dėlto galbūt ateityje planuojate šį pomėgį paversti verslu?

– Kol kas sunkiai tai įsivaizduoju. Paskaičiavus laiką, kurį praleidžiu siuvinėdama vieną drabužį, jo kaina būtų didžiulė, tad nemanau, kad tai galėtų tapti mano pagrindine veikla. Tad kol kas tai lieka labai maloniu hobiu. Be to, kai rankdarbį darai tik sau, nejauti spaudimo viską padaryti idealiai, tiesiog mėgaujiesi pačiu procesu, o ne koncentruojiesi į tobulą rezultatą.

– Siuvinėjimo piešiniams pasirenkate šmaikščius paveikslėlius, pavyzdžiui, ant vieno jūsų darbų – poro (daržovės) paveiksliukas su išsiuvinėtu užrašu "susirask sau porą". Gal kurie nors darbai turi ir smagių priešistorių?

– Dar nepasitaikė, kad idėja paveikslėliui ar užrašui gimtų būtent iš patirtos istorijos. Tačiau pati drabužius traktuoju kaip komunikacijos priemonę, kai žmonės pamato mano aprangą ir apie mane jau šiek tiek sužino, nors dar nė nespėjome pasisveikinti. Man svarbu, kad ši komunikacija būtų šmaikšti, nuotaikinga. Išties ne visada paprasta sugalvoti pokštą, kurį būtų galima perteikti ant drabužio, todėl neretai idėjos galvojimas užtrunka ne ką mažiau negu pats siuvinėjimas.

– Beje, daug atgarsių susilaukė jūsų įrašas feisbuke, kai šmaikščiai atsakėte jūsų įsikeltą nuotrauką sukritikavusiam nepažįstamam fotografui. Kaip manote, kodėl mūsų visuomenėje vis dar įprasta aptarinėti kitų žmonių išvaizdą ir kritikuoti kone viską, kas netelpa į klasikinius, žurnalinius grožio suvokimo rėmus?

– Atrodo, šiuolaikinėje kultūroje labai įsitvirtina pasaulėžiūra, kai visi žmonės jaučiasi užimantys savotišką kritikų poziciją. Man patiko ir įdomus pasirodė komiko Olego Šurajevo pastebėjimas, kad jau kokį dešimtmetį kone visi mūsų televizijoje vykstantys projektai nuolat turi komisijas. Viena vertus, eteryje rodomi komisijos nariai, tačiau, kita vertus, tokios laidos kontekste ir pats žiūrovas jaučiasi vertintoju. Man atrodo, esame taip įpratę būti ta komisija, kad šį įprotį perkeliame ir į kitas gyvenimo sritis. Juk keista, kad man parašęs nepažįstamas fotografas ne tik pasidalijo įžvalgomis apie mano nuotrauką su manimi, bet ir prisiėmė vertintojo vaidmenį, sprendė, gražu jam ar negražu, patinka ar nepatinka. Žodžiu, pabuvo kritiku. Ir tokių pozicijų mūsų gyvenime yra daug.

– Bet juk viena yra tyliai mintyse įvertinti svetimą suknelę ar makiažą, kita – manyti, kad turi teisę savo nuomonę kišti svetimam žmogui… Iš kur įsitikinimas, kad tai priimtina?

– Galbūt šiuo klausimu nemažą vaidmenį atlieka ir socialiniai tinklai. Konkrečiu šiuo atveju, jei minėtas fotografas seka mano feisbuko paskyrą, skaito, ką rašau, gal kažkuria prasme, laikui bėgant, jis ėmė jaustis tarsi man artimas, pažįstamas žmogus. Kartais socialiniai tinklai sukuria tokią iliuziją, kai, dažnai matydamas žmogų, manaisi jį pažįstantis ir galintis su juo dalytis savo įžvalgomis.

– Savo įraše pasidžiaugėte, kad mama įskiepijo pasitikėjimą savimi, todėl ir galite drąsiai bei šmaikščiai reaguoti į netaktišką kritiką. Kaip manote, ko reikėtų vaikų auklėjimui, jaunimo ugdymui, kad labiau mylėtume save, o kartu ir kitus?

– Man labai patiko pavyzdys, kurį esu skaičiusi tinklaraštininkės Aistės Jūrės tinklaraštyje "Ū ilgoji". Aistė rašo apie savo ir savo šešiametės dukros santykį bei pateikia labai įdomų pavyzdį. Jeigu tuomet, kai ji naudojasi instagramu, šalia prisėda dukra, ji specialiai įjungia pasižiūrėti kuo skirtingesnių moterų profilių – pavyzdžiui, plius dydžio modelių. Manau, tai labai šauni edukacija nuo jaunų dienų, kai matomi kuo įvairesni žmonės. Tuomet visi šie pavyzdžiai, sukritę į vieną krūvą, priimami kaip norma. Nes juk norma, kad ir siekiamybe laikomos figūros, tampa tai, ką mes dažniausiai matome. Todėl tikslinga vaikams rodyti skirtingus pavyzdžius, nors pradėti tą daryti galima esant bet kurio amžiaus. Naudinga atsikratyti įsitikinimo, kad grožis yra tik tai, ką matome žurnalų puslapiuose.

– Atrodote labai drąsi mergina. Vis dėlto, ar yra dalykų, kurie jus gąsdintų?

– Geras klausimas (juokiasi). Iš tikrųjų ir tos drąsos turiu, ir pasitikėjimo savimi netrūksta, bet, aišku, kasdienybėje visada atsiranda ir kažkokių baimių, kompleksų. Žinoma, stebint mane socialiniuose tinkluose, gali pasirodyti, kad esu drąsesnė. Vis vien juk ten dalijiesi dažniau tuo, kas džiugina, o baimes paprastai palieki pats sau.



NAUJAUSI KOMENTARAI

nejuokin

nejuokin portretas
bet koks tu ziaurus zelemuncikas,matosi kad esi putino draugas,jokios pagarbos net sau,viska juodini ,o savus aukstini,,,,zemas ligis,popierinis berniukas

zelemunčikas

zelemunčikas portretas
Šiai fenomenei belieka užpakalin įmontuot birbynę ir galės būti karinio orkestro dirigentu.
VISI KOMENTARAI 2
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių