Vasaros himnas

Nors klausytojų ausis pasiekė vasarį, radijo stočių grojaraščiuose S.Prūsaičio daina "39" iki šiol užima lyderio pozicijas ir pretenduoja tapti ne tik metų hitu, bet ir šios vasaros himnu.

Ne veltui sutikdama savo 37-ąją liepą, kartu su dukromis šokinėjau po Šventosios kopas ir visa gerkle plėšiau: "Jei tau trisdešimt devyni, o tavęs dar nieks nemyli – Palanga nepadės. Sakau tau iš širdies, nepadės."

"Malonu girdėti, – po netiesioginio komplimento jo talentui ir kūrybai patogiai įsitaisęs Kauno senamiesčio šešėlyje, S.Prūsaitis pradėjo pokalbį. – Daina "39" – ne tik tiems, kuriems yra 39-eri. Ji skirta visiems – ir tiems, kuriems 25, ir tiems, kuriems dvigubai tiek. Dainą "39" mėgsta net visai maži vaikai. Man tai nesuvokiama, tačiau labai smagu."

Sėkmė? Saulius įsitikinęs, kad ji prie proceso prisideda – įtaigūs žodžiai, įtraukianti muzika, visuma, tinkamu laiku paleista į eterį, ir sėkmės plunksna, nukritusi ant peties.

"Kažkas paklausė, kaip išparduoti bilietus į salę? Kažkas atsakė, kad svarbiausia – geras priedainis", – S.Prūsaitis neabejojo, kad "39" pasisekė – dainos dalis, atsikartojanti per visą tekstą, kaip niekad vykusi.

Tiesa, kuri būtent eilutė, atlikėjas neanalizavo. Kai kūrinys pasisekęs, papildomų klausimai esą nekyla. Jų prireikia tada, kai nepavyksta prasibrauti per klausytojų ausis į jų širdis.

"Kita vertus, juk nėra dainos, kuri patiktų visiems, todėl ne kiekvienai dainai lemta tapti hitu. Tai suprantu ir kuriu ne dėl populiarumo ar vietos lentelėje. Pirmiausia darau tai, ką man būtų smagu atlikti scenoje. Darau tai, ką būtų gera groti visai mano komandai", – ranką prie širdies dėjo pašnekovas.

Sėkmės kūdikis

Tai, kad egzistuoja sėkmė, S.Prūsaitis paliudijo ne tik dainos "39" fenomenu, bet ir savo asmeniniu pavyzdžiu.

Mokslus Marijampolės aukštesniojoje pedagoginėje mokykloje krimtęs, tačiau jų taip ir nebaigęs Saulius padarė karjerą, kurios gali pavydėti aukštųjų mokslų diplomų kolekcininkai. Vyrui negresia likti ir žmonos, žinomos dizainerės, menų daktarės Agnės Kuzmickaitės šešėlyje. Kol ši gainioja drugelius mados podiumuose, Saulius kuria dainas ir žino, kad tai daro gerai.

Klystate manydami, kad keturiasdešimtmetis sprogsta nuo išsipūtimo, kaip šlovės spinduliuose tik ką pradėjusios teškentis nepatyrusios "žvaigždės". Saulius žino, kad nėra geriausias, tačiau savęs nenuvertina – tėvai jam įskiepijo savivertės jausmą, kuris kužda apie vidinę jėgą ir neeilinius gebėjimus.

"Muzikinio išsilavinimo man tikrai nestinga. Galiu lengvai pasakyti, kokias klaidas daro magistrai", – tiesiai rėžė kūrėjas.

S.Prūsaitis prisipažino savarankiškai besimokantis to, kas jam įdomu ir ko išties reikia gyvenime. Todėl kaskart automobilio salone pasigarsindamas radijo stoties "M-1" transliuojamą muziką, tai daro ne dėl sielos ramybės, o dėl bendro išprusimo.

"Turiu žinoti, kas dedasi pasaulyje. Kuriant muziką juk svarbu ne tik teorija. Kaip ir būnant scenoje svarbu ne tik balsas, – įžvalgomis dalijosi "X Faktoriaus" talentų medžiotojas. – Taip, aš jaučiu žmones, ypač tuos, kurie nori būti scenoje. Tu gali turėti balsą, puikiai dainuoti, tačiau būti baldas. Yra žmonių, kurie gali nusidainuoti, tačiau nuo jų negali atitraukti akių. Patys jie irgi padarys viską – dantimis įsikąs į kolonėlę, kad tik liktų scenoje."

Apie kaukes

Paklaustas, kas žmogui svarbiau – sėkmė ar laimė, Saulius akimirką susimąstė. Akis įsmeigė į scenos bičiulius, prieš koncertą derinančius aparatūrą, o tada pažėrė suvalkietiška greitakalbe.

"Sekasi man ar ne, gali spręsti kiti. Nors, kalbant atvirai, jaučiu, kad man sekasi. Vis dėlto pasakyčiau taip – esu laimingas. Turiu žmoną, kuri mane myli, turiu fantastišką dukrą, o tai yra jau labai daug", – mąsliu veidu S.Prūsaitis griovė įvaizdį, matytą televizorių ekranuose už "X Faktoriaus" teisėjų stalo ar scenoje, kurioje jis išsitaško iki paskutinio prakaito lašo.

Taip, eidama į susitikimą su Sauliumi, tikėjausi pamatyti vietoje nenustygstantį, garsiai kalbantį, rankomis plačiai mosuojantį, šiek tiek save įsimylėjusį ir tai demonstruojantį, ryškiais apdarais besipuikuojantį scenos vilką. O mane sveikino ir džentelmeniškai kėdę iš šone stovinčios krūvos traukė paprastas, neįprastai ramus ir santūrus, iš minios sunkiai išsiskiriantis vyras.

"Ryškūs drabužiai – pagarba scenai ir visiems tiems, kurie į mane žiūri. Tikrai nesu tas puošeiva, kuris valandų valandas staiposi prieš veidrodį. Pastaroji priemonė man reikalinga tam, kad matyčiau, kaip bėga laikas, ir tam, kad kaip tikras vyras neandertalietis retsykiais išsispausčiau spuogą, o šiaip tai man labai gaila laiko, kurį tenka skirti grimui. Šiandien, beje, būsiu be jo, – apie kaukes, kurios neatsiejamos nuo scenos artistų gyvenimo, kalbėjo S.Prūsaitis. – Patikėkite, tikrai ne visada su sceniniais kostiumais jaučiuosi gerai. Būna, kad kaklaraištis spaudžia kaklą, bet jūs juk to nežinote ir nesužinosite."

Jau visai netrukus Saulių ant scenos pamačiau kitu amplua – prieš valandą buvęs pilkas, scenoje atlikėjas tviskėjo aukso kostiumu. Dar po pusvalandžio Kauno publikai jis lenkėsi apsirengęs švarku, ant kurio skleidėsi įvairiaspalviai gėlių žiedais, o vyro lūpų kampučiai nesiliovė kilti į viršų.

"Ne visuomet būnu linksmas. Kai koncerto metu kas nors nepavyksta, nenoriu su niekuo bendrauti. Tada turiu išgerti šiek tiek brendžio, pažadėti sau ir susitarti su kitais, – S.Prūsaitis neslėpė, kad jam, kaip ir daugumai kūrėjų, sunku susitaikyti su nepavykusiomis dainomis ir nesėkmėmis scenoje. – Ypač tomis, kurios vyksta ne dėl tavo kaltės. Tarkim, po koncerto publika prašo pakartoti. Tu išeini iš scenos, bet pasilieki minutę, po kurios turi grįžti ir vėl sugroti, o štai organizatoriai sugalvoja, kad toje vietoje turi išeiti renginio vedėjas ir paskelbti fejerverkus."

Vasarą matuoja darbais

Esate neteisūs manydami, kad scenos žmonės leidžia sau miegoti iki vidudienio, o jų darbo valandos baigiasi anksčiau, nei jūs pakylate nuo kompiuterio laikrodžiui rodant 17 val.

"Niekas nežino, kiek neišleistų dainų įsiterpia tarp vienos populiarios ir kitos mažiau vykusios", – savais matais darbo dieną, o vėliau ir vasarą matuoja atlikėjas.

Pasirodo, kai dauguma mūsų svajoja apie birželį, liepą ir rugpjūtį su kuo mažesniu darbų krūviu, Saulius trina rankomis, kai darbų yra. Ši vasara, anot jo, itin darbinga, o tai esą leidžia spręsti, kad jis ir jo kolektyvas populiarus.

"Darbai vasarą yra gerai, nes tada turi pinigų atostogoms", – skambiu juoku kiemelį, kuriame kalbėjome, užpildė pašnekovas ir taip palietė dar vieną, šiuo metu itin aktualią temą – atostogas.

Nors jų su žmona darbotvarkės gana įtemptos, laiko poilsiui sutuoktiniai visuomet randa, o bendras sutarimas juos neša ne į užsienio kurortus su "viskas įskaičiuota", bet į Juodkrantę, kur dar labiau išsilaisvina dviejų menininkų ir jų atžalos sielos.

"Mes galime sau leisti užsisakyti viešbučius, kur bus aišku, kelintą valandą pusryčiai, tačiau to visai nenorime. Jau daug metų vykstame į tą pačią vietą ir esame labai patenkinti", – Marijampolėje gimęs vyras netrukus prasitarė, kaip atrodo jo laisvadienis.

Saulius nėra saulės vonių gerbėjas – paplūdimyje ant rankšluosčių kur kas dažniau tiesiasi jo žmona ir dukra. Atlikėjas nemėgsta ilgai vartytis pataluose, nebent dieną prieš tai buvo geras vakarėlis. Atostogų metu vyras nelaukia, kol į lovą atkeliaus puodelis juodos kavos – sočiais ir gausiais pusryčiais jis stengiasi pirmas palepinti savo mylimiausias moteris. Tada į lėkštes keliauja jo ruošta kiaušinienė, kalnas daržovių ir vakarykštė kepsninėje skrudinta žvėriena.

"Nesu virtuvės virtuozas. Neturiu vieno patiekalo, su kuriuo man asocijuotųsi vasara. Labiausiai gal su uogomis. Saujomis pačių įvairiausių uogų ir rugpjūčio mėnesio pomidorais, kurie tokie skanūs ir sultingi, kad nereikia nei druskos, nei pipirų", – iš malonumo atlikėjas net užmerkė akis.

Ryškūs drabužiai – pagarba scenai ir visiems tiems, kurie į mane žiūri. Tikrai nesu tas puošeiva, kuris valandų valandas staiposi prieš veidrodį.

Svajoja apie ramybę

Vasarodamas Saulius nuo aplinkinių nesislapsto, tačiau prasilenkdamas žvilgsnių nemedžioja. Toks pats jis būna ir didmiestyje, kuriame gyvena.

"Nesu tuščias garbėtroška. Jei toks būčiau, dabar sėdėčiau prieš jus su ryškiu kostiumu, o jūs turėtumėte aikčioti iš laimės, kad skyriau bent 20 minučių savo brangaus laiko. Man patinka stebėti aplinką, patinka bendrauti su žmonėmis. Malonu, kai prieina maža mergaitė, paauglys ar pusamžė pora ir padėkoja už tai, ką darau", – pasiteiravus, ar taip pat nuoširdžiai nepažįstamųjų prisipažinimais džiaugiasi ir pats S.Prūsaitis, šis neleido tuo abejoti.

Atlikėjo nevargina ir gerbėjų dėmesys, o žinomi žmonės, kurie tikina nuo to pavargę, esą sako ne visišką tiesą. "Tas nuovargis trunka tik tam tikrą momentą, dažniausiai po koncerto, kai esi išsitaškęs ir nenori nieko kito, tik namo. Tačiau kas būtų, jei to momento neliktų? Jei neliktų koncertų, klausytojų, muzikos? – uždavęs retorinį klausimą, S.Prūsaitis gavo pats į jį atsakyti. – Kol kas apie tai stengiuosi negalvoti. Turiu veiklos, turiu laiko. Priešingai nei kiti, kurie teigia, kad para galėtų turėti daugiau nei 24 val., to paties negaliu pasakyti."

Vis dėlto vieno dalyko S.Prūsaitis tikrai neatsisakytų. To paties palinkėtų ir kitiems Žemės gyventojams. Manote, kad kalbame apie pinigus? Anaiptol.

"Politika nesidomiu, todėl nežiūriu laidų, kuriose šmėžuoja siaubingi patetiški tipukai. Žiūriu laidą "Gold Rush" kurioje žmonės ieško aukso. Ką daryčiau, jei pats rasčiau glėbį grynuolių? Nusipirkčiau šiek tiek ramybės. Šiek tiek jos nupirkčiau ir kitiems. Dabar tokie neramūs laikai, plėšrūs žmonės ir pažeidžiamas, pavyzdžiais besivadovaujantis jaunimas. Bet... į kasyklas neisiu. Mano kasykla yra štai čia", – akimis aprėpęs kiemelį, kuriame netrukus ėmė šurmuliuoti ištikimiausi gerbėjai, S.Prūsaitis pajuto visišką pilnatvę.