Quantcast

R. Lukoševičiūtės laiškas Kalėdų Seneliui būtų trumpas

Su septyneriais metais jaunesniu vyru gyvenanti ir dukrą auginanti dainų autorė, rašytoja, renginių vedėja Rūta Lukoševičiūtė tuoktis nenori. Sostinėje gyvenanti panevėžietė nebijoti apnuoginti savo sielos ir prisipažįsta, kad norėtų permainų ir nebijotų įsimylėti kitą vyrą.

Su septyneriais metais jaunesniu vyru gyvenanti ir dukrą auginanti dainų autorė, rašytoja, renginių vedėja Rūta Lukoševičiūtė tuoktis nenori. Sostinėje gyvenanti panevėžietė nebijoti apnuoginti savo sielos ir prisipažįsta, kad norėtų permainų ir nebijotų įsimylėti kitą vyrą.

– Rūta, kaip įvardytumėte šiuos metus, kurie artėja prie finišo?

– Nesitikėjau, kad tiek daug nuveiksiu ir kai kur net peržengsiu save. Pavyzdžiui, man niekada nepatiko išmanieji telefonai. Draugai sakydavo: "Rūta, kiek gali gyventi be išmaniojo telefono?", o aš maniau, kad tokiu telefonu bus sunku rašyti net trumpąsias žinutes. Bet paėmiau į rankas, įsigijau ir šiemet atradau išmanųjį telefoną.

– Tačiau išmanusis telefonas turbūt nėra šių metų žengimo per save viršūnė?

– Nekalbu apie karjerą ir darbus. Prieš penkerius šešerius metus pasidariau viso buto, išskyrūs vonios kambarį, remontą. Kodėl turėčiau džiaugtis tuo, kas man nepatinka? Nemėgstu gulėti vonioje, todėl šiemet pribrendau sprendimui pertvarkyti vonią į dušo kabiną.

– Nesate romantikė? Vonia, putos, žvakės...

– (Juokiasi) Mėgstu jaukią aplinką. O žvakę galima pastatyti greta dušo kabinos. Beje, ten ji ir stovi. Ir taip man gražu.

– Nepaisant motinystės, jūs vėl įsisukote į sau būdingą darboholizmo liūną.

– Na, taip. Visada dirbau ir dirbu labai daug. Tokia realybė. Jei turėčiau turtingą vyrą, galbūt leisčiau sau dirbti mažiau. Nors tai jau turbūt mano kraujyje – nedirbti negaliu. Butas blizga, todėl dabar galvoju apie kokį nors naują planą chuliganą.

– Kodėl užsiminėte apie turtingą vyrą? Tai, atrodo, nėra jums labai svarbu.

– Kalbu apie normalų pragyvenimą. Mano vyras – menininkas ir uždirba mažai. Ant mano pečių – beveik visa šeima. Taip, ir vyras. Nesakau, kad jis nieko neuždirba, bet, nevyniojant žodžių į vatą,  dirbu ir uždirbu daugiau aš.

– Nuskambėjo taip, tarsi jis – veltėdis, tinginys ar alfonsas?

– Taip nėra. Jis – menininkas ir kaip kiekvienas kūrėjas laukia savo laiko ir populiarumo. Tiesa, tas periodas tęsiasi dešimt metų, – šiek tiek ironiškai nusijuokia. – Bet gal kada nors nusišypsos laimė?

– Hm. Kalbate pesimistiškai?

– Nesu aš labai linksmas žmogus, nors į gyvenimą žvelgiu optimistiškai. Tačiau būna įvairių situacijų. Niekam nesiguodžiu ir nesiskundžiu – nuo to nebus lengviau. Stengiuosi ir einu į priekį. Be to, jei būčiau visiškai viskuo apsirūpinusi, vargu ar sukurčiau eilių, tekstų dainoms.

– Kiek jums reikia uždirbti, kad jaustumėtės oriai ir stabiliai?

– Nežinau. Neturiu ypatingų poreikių. Gyvename vieno kambario bute. Pinigai nėra svarbiausias dalykas gyvenime.

– Jūsų socialinio tinklo paskyroje mačiau, kad nekeliate, kaip nuolat kai kurios Lietuvos "įžymybės",  dėžučių ir maišelių nuotraukų su užrašais "Louis Vuitton", "Prada", "Dolce&Gabanna", "Swarovski".

– (Kvatojasi) Uždirbu gana gerai, bet tokiems daiktams pinigų neleisčiau. Bet gal ir gerai, kad taip yra, nes augančią dukrą mokau, jog bet ko, ko užsinorėjai, negali nusipirkti. Ir nereikia, nes tai nėra vertybės. O jei labai reikia, turi dirbti, taupyti ir jausti džiaugsmą įsigijęs vieną ar kitą daiktą, kuris greitai atsibos.

– Visą laiką buvote nenustygstanti vietoje, energinga darboholikė.

– Taip, taip. Toks mano būdas. Kažkada su mama apie tai kalbėjomės. Ji teigė, kad neįsivaizduoja manęs nedirbančios. Net jei būčiau viskuo apsirūpinusi.

– Jūsų mama Salvinija kažkada pareiškė, kad jei nesiryžtate gimdyti, ji už jus išnešios kūdikį?

– Aha. Neseniai tai prisiminiau. Ji – labai jaunatviška, o aš nesiryždavau pastoti, nes jos neįsivaizdavau močiute. Psichologiškai dėl to blogai jaučiausi, galvojau, kad pasakys: "Išdurnėjai, kokia aš tau močiutė?!" Taip, išgyvenau tokį periodą. Dabar mano dukrai Lėjai Kornelijai – puspenktų metų. O prieš šešerius metus mirė viena pažįstama žurnalistė. Linksma, trykštanti gyvenimu. Staiga – op, ir jos nėra. Neturėjo vyro, vaikų, nieko po savęs nepaliko. Tuomet sau ir pasakiau: "Lukoševičiūte, susiimk, turi kažką po savęs palikti."

Kai pagimdžiau, supratau, koks kvailas anksčiau buvo mano mąstymas. Dabar būtinai noriu pamatyti, kaip mano vaikas užaugs. O po to ir mama prisipažino, kaip jai buvo liūdna, kad neturiu vaikų.

– Palikti pėdsaką po savęs jums, kaip ir daugumai moterų, reiškia būtinai pagimdyti vaikelį?

– Taip. Tai – labai svarbu. Mąsčiau, kuo galėčiau būti, kad mane prisimintų ilgą laiką, iš kartos į kartą. Parašyti tobulą knygą? Bet dabar rašo visi. Todėl daug svarbiau pagimdyti ir išauginti gerą, dorą vaiką.

– Motinystė – tai naujos Rūtos Lukoševičiūtės gimimas. Taip kalbėjote apie save po Lėjos gimimo. Kokia ta naujoji Rūta?

– Tapau ramesnė. Ramiau reaguoju į gyvenimą, kitaip gyvenu. Nebent atsitinka kas nors, kas tiesiogiai susiję su dukra, jos sveikata. Bet kas neturi vaikų, to nesupras. Pradėjau planuoti laiką. Keliuosi 4 valandą ir rašau. Iki 8–9 val. turiu daug padirbėti, pabūti su savim. Po to – filmavimas, organizavimas, lėkimas.

Anksti atsikėlusi ir nudirbusi daug darbų, turiu daugiau laiko Lėjai. Nenoriu, kad, vaikui ko nors paprašius, jis išgirstų "netrukdyk", "vėliau" arba "tuoj", o tas "tuoj" trunka valandas. Jei vaikas nori – žaidžiame, mokomės, einame į parduotuvę.

Anksčiau galvojau, kad neturiu mamos instinkto. Nors mane vaikai labai mylėdavo, juos traukdavau, buvo kilusi mintis, kad galbūt man pačiai nelemta susilaukti vaikų. Mačiau savo aplinkoje, kad vaikų neturinčios moterys labai juos traukia.

– Ir sielą stingdė baimė?

– Taip. Buvo baisu. Bet nesureikšminau to. Neturėsiu vaikų? Na, neturėsiu, tuomet įsivaikinsiu. Vydavau tas mintis. Tačiau, pagimdžius duką, atsirado stiprus motinystės jausmas.

– Koks tėvas jūsų gyvenimo draugas Alvidas Kavaliauskas?

– Labai myli savo dukrą, labai fainas, rūpestingas ir jai smagu su juo. Šiandien žinau, kad nespėsiu Lėjos paimti iš darželio, nes Kaune filmavimas, tačiau ramu – jis paims, prižiūrės.

– Kiek Alvidui metų?

– (Juokiasi) Oi, nežinau, reikia paskaičiuoti... Man – 39, o jis septyniais metais ir 11 mėnesių jaunesnis.

– Ar dabar galima bus laukti antro vaikelio? Ar tik po vestuvių? Lėja, atrodo, sakė jums, kad vaikai turi gimti tik santuokoje?

– Taip. Jei kalbėsime po kelerių metų, gal kažkas ir bus pasikeitę, bet dabar nenoriu ištekėti.

– Hm. Tai ir Andrius Mamontovas nedalyvaus jūsų vestuvėse? Su Alvidu susipažinote Panevėžyje, tačiau kai jis vyko į Mamontovo koncertą, o jūs priėmėte jį pernakvoti sostinėje, pas jus ir liko.

– (Kvatojasi) Na, jei tekėsiu už Alvido, pakviesime Mamontovą, kaip ir sakiau. Tačiau dabar tekėti nenoriu.

– Nenorite tekėti, ar nenorite tekėti už jo?

– Negaliu teigti, kad nenoriu tekėti už Alvido. Jis paskaitys ir labai liūdės, išgyvens. Tiesiog dabar nenoriu tekėti ir prie altoriaus manęs nenuvarytų turbūt net su šautuvu. Bet gal pasikeis situacija ir norėsiu baltos nuotakos suknelės.

– Moteris turbūt nenori tekėti, jei vyru nepasitiki 100 proc. ir jaučia abejonę, ar nori kartu būti iki gyvenimo pabaigos?

– Ko gero. Kitiems keista, kodėl nenoriu tikėti, dar kiti galvoja, kad aš jau seniai ištekėjusi.

– Ką atsakytumėte teigiantiesiems, kad santuoka su beveik aštuoneriais metais jaunesniu vyru pasmerkta, nes jis anksčiau ar vėliau susiras jaunesnę?

– Pagrindas – ne amžius. Žmogaus būdas, iš kokios šeimos kilęs, genai, auklėjimas, kultūra ir daug kitų dalykų. Nors dabar daug kas pasikeitė. Kažkada net negalėjau pažvelgti į vyresnius vyrus. O dabar matau daug man nepatinkančio jaunimo. Kaip vėjo pamušalai. Jiems atrodo, kad viskas gyvenime lengvai pasiekiama, nukrenta iš dangaus. Užtenka būti gražiems, jauniems, raumeningiems, ir viskas kris po kojų. Oi, nenoriu, baisus toks jaunimas. Savimylos, narcizai. Todėl pastaruoju metu labai atsargiai žvelgiu į jaunus žmones.

Šiemet reikėjo keisti santechniką bute. Meistras, kuris nekart lankėsi, negalėjo, pasiūlė du kolegas – jo amžiaus ir jauną. Pasakiau, kad duotų vyresnio meistro telefono numerį.
Dabar daug mieliau pabendraučiau su daug vyresniu, įdomiu, brandžiu, gyvenimo mačiusiu vyru.

– Sunku patikėti. Juk jus visą laiką supdavo gerokai jaunesni vyrai ir vieša paslaptis, kad iš kelio išvedėte ne vieną jaunuolį.

– (Juokiasi) Nevesdavau jų iš kelio – tai įvykdavo natūraliai.

– Seksualinė trauka, jų energija?

– Nežinau. Jie patys prie manęs kaip bitės prie medaus lipdavo. Taip, gal siųsdavau kažkokius ženklus. Jaunatviškumas, optimizmas, nebambėjimas, stengimasis matyti teigiamą pusę.

Su draugu esame kartu dešimt metų. Kai kam atrodžiau vėjavaikė, bet taip  nėra. Per tą laiką du kartus buvome išsiskyrę ir tuo metu turėjau du nedidelius romanus. Kaip ir jis, beje. Tačiau nesmerkiu nei jo, nei savęs. Taip buvo, vienas kito neapgaudinėjome.

Man greitai praeina žavesys, aistra. Gal aš esu mylinti tik vieną kartą, bet tas kartas dar neatėjo? Nors labai greitai prisirišu prie žmogaus.

– Rūta, jūs nebijote savo nuoširdumo?

– Na... Alvidas tai žino. Be to, nei aš skriaudžiau ką nors, nei žudžiau, nei apvogiau ar neblaivi prie vairo sėdėjau. Meilė į kiekvieno namus ateina ir išeina netikėtai. Ar ilgai ji pasiliks, mes negalime kontroliuoti.

– Atleiskit, bet skamba labai liūdnai. Tarsi Rūta pasiryžusi išsiskirti, jei jos gyvenimo kelyje pasitaikytų ne jaunesnis, bet dabar jau vyresnis vyras?

– Gali būti. Nežinau, kaip bus. Bet priimčiau naują gyvenimo iššūkį. Kažkokio pasikeitimo gyvenime norėčiau. Nesvarbu, ar karjeros, ar meilės srityse. Esu subrendusi, matau ne tik išorinį grožį.

– Neseniai plačiai skelbta, kad atsikratėte keliolikos kilogramų ir dabar sveriate 57 kg. Norite keistis, laukdama iššūkio?

– Ne. Noriu gerai jaustis. Po gimdymo svoris krito, tačiau kai baigiau dukrą maitinti, ėmė smarkiai augti. Organizmas turbūt nesuprato pokyčių ir kaupė atsargas. Prieš dvejus metus jau svėriau 72 kg, o mano ūgis tik 168 cm. Atrodžiau kaip pagrandukas. Ir pamačiusi save Naujųjų metų nuotraukoje, tariau – užteks! Sureguliavau mitybą, pradėjau valytis organizmą, ir po to jau spontaniškai viskas vyko.

– Kalbant su jumis atrodo, kad meluojate retai?

– Nemėgstu, net negaliu pakęsti melo. Kartais nutyliu, nes gali kilti problemų. Ypač televizijoje, kuri labiau apnuogina nei spauda.

– Ir jums nebaisu apnuoginti sielą?

– Ne. Kūną apnuoginti sunkiau. Niekada nelaksčiau po miestą nuoga krūtine. Juolab nelakstyčiau po vaiko gimimo.

– Kokia jūsų gyvenimo klaida tapo geriausia pamoka?

– Nežinau, ar tai klaida, bet pernelyg daug pasitikiu žmonėmis.

– Jūs tipiniškas Zodiako Liūtas? Valdinga, mėgstanti dėmesį? Ar su jumis lengva gyventi?

– Gimiau ant Mergelės ženklo slenksčio. Taip, mėgstu vadovauti, bet nesu diktatorė. Nemėgstu nurodinėti, man patinka, kai greta esantis žmogus supranta, ko noriu. Tai yra elementarūs dalykai – kad indus reikia išplauti, o išskalbtus drabužius pakabinti į vietą.

Bet man patinka bendrauti, patinka publika, rašyti scenarijus. Su žmonėmis jaučiuosi kaip žuvis vandenyje.

– Galima teigti, kad jūs dar savęs neradote, nes jums vis maža darbų?

– Oi, abejoju. Džiaugiuosi veikla, ji man padeda gyventi. Jei tik kurčiau dainas ar tik dainuočiau, bet nebūčiau populiari, iš ko gyvenčiau? Mano koziris – rašymas. Yra scenarijų kūrimas, renginiai. Dainavimas – greičiau hobis.

– O nepagalvojote, kad daug darbų gal tėra noras užpildyti kokį nors tuščią sielos indą?

– Galbūt. Darbais užpildau tylą, nuotaikas. Nors šią vasarą dirbau labai daug. Mane samdo ir dirbu. Bet labai myliu savo darbą ir žmones. Jei ko nepadaryčiau – neapsiimčiau.
– Rūta, jums  išties rūpi Žemės problemos? Sakėte norinti, kad Žemei mažiau skaudėtų. Kalbu apie ekologiją.

– Taip, man tai labai rūpi. Kažkada po vieno reportažo, kai ieškojau žmogaus, rūšiuojančio šiukšles, įvyko perversmas. Viena mergina tai darė įkvėpta Lietuvoje apsigyvenusio iš užsienio grįžusio mylimojo. Jis išmokė taip ją gyventi. Ir ji retoriškai paklausė: "Galite pagalvoti, kiek laiko žemėje išlieka plastikas?"

"O, Jėzau!" – pamąsčiau. Gyvename ir nesusimąstome. Nusipirkau rūšiavimo dėžes į virtuvę ir nuo to laiko su dukra rūšiuojame šiukšles. Po to netyčia atėjo projektas "Žalioji enciklopedija" – 44 laidos.

– Jūs dalyvavote ir kitame projekte – reklamavote donorystę. Tai – ne tik skambūs žodžiai?

– Palaikau šią idėją, padedu renginiuose, bet donoro kortelės neturiu.  Su šeima apie tai nediskutavome. Pamenu, kai laidojome brolį. Nežinau, kas būtų, jei jis turėtų donoro kortelę. Sunku būtų tėvams, man. Dar negalėčiau išdalyti savo vaiko.

– Artėja Kalėdos. Sakėte, kad Lėja rašys laišką Kalėdų Seneliui. O ką jam šiemet parašytumėte jūs?

– Pernai Kalėdoms pradėjau rengtis rugpjūtį. Deja, šiemet nejuntu Kalėdų dvasios. Turbūt niekam nieko nedovanosiu ir neprašiau pirkinių sau.

– Palaukite, jūs tai rašytumėte Kalėdų Seneliui?

– (Juokiasi) Paprašyčiau, kad kiti metai nebūtų blogesni už šiuos.



NAUJAUSI KOMENTARAI

žinoma

žinoma portretas
tai ne visos funkcijos ir galimybės, tačiau dalykas labai patogus ir naudingas. Rekomenduoju. Na, o jeigu dėl kažkokios priežasties ecoservisas nepatinka, visada yra vadinamieji eko taškai, kur galima priduoti atliekas.

tiesa

tiesa portretas
tiems, kas naudojasi ecoserviso paslaugomis, gal būtų patogiau naudotis Eco App - palyginti nauja ecoserviso programėle. Ten ir rūšiavimo atmintinės, ir rūšiavimo konteinerių žemėlapiai, galima pasitikrinti šiukšlių išvežimo grafiką, užsisakyti statybinių ir stambiagabaričių atliekų išvežimą ir kt.

VėjasPlaukuose

VėjasPlaukuose portretas
šaunuolė... Rūšiuoti šiukšles tikrai gali (ir turėtų) kiekvienas. Tai nėra sunku - informacijos netrūksta. O jeigu jau kyla kokių nors klausimų, į kuriuos nerandate atsakymų, visada galima pasikonsultuoti su specialistais - pavyzdžiui, kad ir per ecoserviso (ar kurios kitos įmonės) FB puslapius.
VISI KOMENTARAI 8

Galerijos

Daugiau straipsnių