Ankstyvą sekmadienio rytą į Japoniją išskridę Vytaras Radzevičius ir Martynas Starkus su komanda užstrigo Kopenhagos oro uoste, tačiau, sėkmingai atvykę į tekančios saulės šalį, jau spėjo pasivažinėti traukiniais ir pasigrožėti japoniškų vyšnių žydėjimu.

Danijos sostinėje Kopenhagoje sugedus lėktuvui lietuviams teko laukti skrydžio į Japoniją net 12 valandų.

„Jūs nieko blogo nepagalvokit, Kopenhaga kaip miestas mums patinka. Ir oro uostas visai nieko. Bet praleisti jame 12 valandų... Viskas turėjo būti daug linksmiau, bet sugedo lėktuvas, o kitą vyrai sugalvojo atskraidinti iš pat Tokijaus. Tai laukėm. Ir laukėm. Ir laukėm...“, – rašė vyrai.

Tiesa, tai buvo ne vienintelis nemalonumas, su kuriuo teko susidurti lietuviams savo kelionės pradžioje.

„Šį kartą bent jau dėl automobilio neturėjo kilti jokių problemų – buvome sutarę, kad jis lauks mūsų oro uoste. Laukė. Bet viskas vyko maždaug kaip animaciniame filme apie laiškanešį Pečkiną – automobilis yra, bet mums jo neduoda. Kodėl? Ogi todėl, kad pamatę lietuviškas teises japonai reaguoja maždaug taip pat, jei jiems po nosimi būtum pakišęs papelijusią banano žievelę. Mes, žinoma, buvome tam pasiruošę – turėjome ir tarptautines teises, bet ir tos netiko, nes, matai, Lietuva nėra pasirašiusi kažkokio popieriuko. O be jo – niekaip. Va, kankinamės prie langelio kartu su buvusiu Lietuvos ambasadoriumi Algirdu Kudziu“, – pirmaisiais įspūdžiais ir nuotraukomis dalinosi keliautojai.

Laimei, viskas baigėsi gerai. Pavėlavę bent kelias valandas, nes ilgai praleido derybose dėl automobilio, V. Radzevičius ir M. Starkus su komanda buvo pasiruošę judėti.

Japonijoje vyrai keliauja ne tik automobiliu, bet ir traukiniais.

„Pirmiausiai teko išsiaiškinti visą Tokijaus traukinių sistemą. Jo... Sistemėlė... Ir dar viskas hieroglifais. Bandymas nusipirkti bilietą čia prilygsta kelių lygių kompiuteriniam žaidimui. Laimei, turime patirties iš Honkongo, tai įvaldėme nesunkiai, – savo paskyroje trečiadienį rašė keliauninkai. – Galime drąsiai pasakyti, kad šiandien (trečiadienį) prisivažinėjome gal kokius tris kartus nuo Vilniaus iki Klaipėdos ir atgal."

Trečiadienį į miestą jie išsirengė su ypatinga misija.

„Specialiai mūsų atvykimo proga Tokijuje pražydo sakuros. Būtų nuodėmė, jei neištirtume, dėl ko visi japonai kraustosi iš proto", – juokaudamas rašė V.Radzevičius.

Traukiniuose, kur jiems teko važiuoti ir kaip silkėms statinėje, lietuviai užtruko pusdienį, kol atsikapstė iki ten, kur žydi ne viena ar kelios sakuros, o visas sakurų miškas.

„Štai. Sakurų žydėjimo metas. Kai šie medžiai apsipila žiedais, japonai meta viską ir skuba čia pabūti. Reginys trunka gana trumpai – žiedai išsiskleidė vos prieš porą dienų, o po dviejų dienų jie jau pradės byrėti, – rašė keliauninkai. – Po žiedais šurmuliuoja pavasario išsiilgusių japonų pasiutpolkė. Linksma tokia. Prisijungėme."

„Sakurų kvapo nejutau, o ta vieta buvo triukšmingiausia Tokijuje, – teigė V. Radzevičius, kuriam su M. Starkumi Japonija atrodė labai tyli. Išvydęs save tarp sakurų fotografuojantį Martyną, Vytaras šmaikštavo. – Net Marčius neiškentė ir pykštelėjo selfį. Sakė – kad įrodytų žmonai, jog iš tiesų sėdi Japonijoje, o ne kur nors žvejoja su Marijonu."

Tekančios saulės šalis – įvairiausius pasaulio kampelius išmaišiusių draugų ir žurnalistų V. Radzevičiaus ir M. Starkaus jau dešimtoji bendra jų ekspedicijos pasirinkta vieta.