– Esate žinomas keliautojas, išmaišėte didžiąją dalį Pietų Amerikos. Apie šiuos kraštus vyrauja skirtingos nuomonės. Vieni tikina, kad ten didžiulis nusikalstamumas ir verčiau lankytis vien turistinėse zonose, kiti ramina, kad nėra ko baimintis. Kokia jūsų nuomonė?

– Ir tie, ir tie teisūs. Na, arba ir vieni, ir kiti klysta. Pietų Amerika yra labai didelė, įvairi, ją sunku apibūdinti vienu sakiniu. Peru, kurioje ir kali ar kalėjo mano filmo herojai, yra viena labiausiai klestinčių, ekonomiškai stiprėjančių Pietų Amerikos šalių. Bet, kaip ir kiekvienoje šalyje, čia yra ir saugių, ir nesaugių rajonų. Ir nusikaltėlių grupuočių, ir intelektualų poetų.

– Ne paslaptis, kad nemažą nusikalstamumo Pietų Amerikoje dalį sudaro su narkotikais susijusios veikos. Koks tenykštės visuomenės požiūris į narkotikus? Galbūt ten jų vartojimas ar platinimas – kasdieniškas ir įprastas?

– Pietų Amerika yra ta vieta, iš kurios kokainas gabenamas į visą pasaulį. Tačiau lygiai taip pat vyksta ir prekyba ginklais, žmonėmis. Žinoma, jei susiaurintume pokalbį ir kalbėtume tik apie narkotikus –  tikrai taip, prekyba jais Pietų Amerikoje sudaro labai didelę šešėlinės ekonomikos dalį, daug žmonių tuo gyvena. Tą patį galima pasakyti apie Kolumbiją, Peru, Venesuelą, Meksiką. Aplink daug šalių, kur tai vyksta.

– Galbūt žinote, kiek apskritai mūsų tautiečių šiuo metu kali Pietų Amerikoje dėl narkotikų gabenimo? Kelių jų istorijos sugulė į filmą "Mulai"?

– Filme – trijų žmonių istorijos: trys personažai, kurių tas pats nusikaltimas, tačiau skirtingai susiklostę ir besiklostantys likimai. Filmo herojai kalėjo ar tebekali Limoje. Visoje Pietų Amerikoje yra kelios dešimtys dėl narkotikų kalinčių lietuvių, jų skaičius kintantis – vieni išeina, kiti pakliūva.

Sakymas, kad mulu tapai be savo žinios ir sutikimo – gana pigus triukas. 90 proc., o gal net visas 100 proc. pagautųjų sako: "Čia ne mano."

– Koks yra narkotikų mulas? Galbūt tik mitas, kad tokiai avantiūrai pasiryžtantys žmonės – būtinai žemesnio socialinio sluoksnio, neturintys išsilavinimo ar nusikaltę praeityje?

– Absoliučiai. Tai stereotipas, kuris su realybe neturi nieko bendro. Taip, narkotikų mulų yra ir tokių – neišsilavinusių, kartais aplinkybių priverstų tokį darbą dirbti žmonių. Gali būti, kad tokie dominuoja. Bet iš esmės narkomulu gali būti ir yra bet kas. Gali pasirodyti, kad tokį nusikaltimą padarytų tik mažai išsilavinęs žmogus. Tačiau šiuo metu pasaulyje gajus greitų pinigų poreikis. Stipriai varijuoja kalinčių žmonių amžius, yra tokių, kurių visai nebloga socialinė padėtis. Tiesiog tam tikru metu, esant tam tikrai situacijai, jiems prireikė greitų pinigų. Gavę pasiūlymą praleisti savaitgalį Pietų Amerikoje ir už parvežtą vieną lagaminą gauti, pavyzdžiui, 10 tūkst. eurų, jie ir nusprendė: "Kodėl ne?"

– Kas daugumą jų paskatino rizikuoti savo gyvybe ir laisve? Ar vienintelis tikslas – pinigai?

– Nuteistieji skirtingi, bet kažkuo ir panašūs. Nenupieščiau kiekvieno jų paveikslo. Sutikau ten vieną italą, kuriam apie 60 metų. Klausiu: "Ką tu čia veiki, atkeliavęs iš Italijos? Negi dėl narkotikų? Juk kaip ir turi pakankamai metų, žilas jau." Jis ir sako: "Metai nereiškia, kad yra proto. Tam tikru metu taip pasielgi, o paskui yra pasekmės." Mes niekada nesužinosime visų tikrų istorijų, nes dalis nuteistųjų nelinkę kalbėti apie tai, kas juos privertė patekti į tokią situaciją. Vieni dievagojasi, kad nežinojo, ką daro, kiti prisiekinėja, jog buvo pakišti, dar kiti atvirai pripažįsta norėję užsidirbti labai greitai. Didžioji dalis, žinoma, sąmoningai siekė pelno.

– Ar tiesa, kad tam tikrą procentą kurjerių policijai įduoda patys narkotikų tiekėjai, taip norėdami nukreipti dėmesį nuo likusiųjų?

– Taip, savo knygoje "Įstrigę Centrinėje Amerikoje" gan detaliai aprašiau, kaip veikia šis modelis. Yra daugybė teorijų, viena iš paprastesnių ir gana dažna, kad tam tikru metu per sieną eina, tarkim, dešimt mulų, ir nėra didelė bėda, jeigu šeši ar septyni pakliūva. Policija laiminga, o narkotikų kaina kur nors Europoje labai kyla, taigi nesijaučia didelio praradimo, net jei kažkiek krovinio ir netenki.

– Teko girdėti, kad mulu galima tapti ir prieš savo valią – sulaukus elektroninio laiško iš sukčių, siūlančių nemokamas atostogas egzotiškoje šalyje, gavus dovaną iš vietinių, kad ši būtų pargabenta į Europą. Ar tai tiesa, o gal vis dėlto visi mulai žino, ką daro ir kuo rizikuoja?

– Tikiu, kad tik labai nedidelis procentas žmonių pakliūva visiškai nežinodami, ką daro. Taip, yra galimybė, kad tau kažką įkiš, tačiau dėl to oro uostuose keleiviai ir perspėjami prižiūrėti savo daiktus, nepalikti atidarytų lagaminų, nepaleisti jų iš akių. Be to, visur oro uostuose yra vaizdo kameros, dirba profesionalai, kuriems apie žmones nuspręsti dažnai užtenka vien menkų detalių: ar jis prakaituoja, ar neprakaituoja, valgo kavinėse ar nevalgo ir pan. Tad sakymas, kad mulu tapai be savo žinios ir sutikimo – gana pigus triukas. 90 proc., o gal net visas 100 proc. pagautųjų sako: "Čia ne mano." Na, bet juk niekas nesakys: "Oi, tikrai ne jūsų? Na, tada atleiskit, sorry, gero skrydžio!"

– Kas gresia, jei būsi sučiuptas gabenant narkotikus? Kiek žinau, net jei esi nekaltas, gali tekti praleisti pusmetį kalėjime, laukiant teismo?

– Tai priklauso ir nuo šalies. Kalbant apie Peru, nors pasitaiko ilgų teismo procesų, mano žinomi atvejai būdavo labai aiškūs, tad teismai bausmę paskirdavo gana greitai. Bausmės trukmė priklauso nuo to, kiek gramų narkotikų veži, dažniausiai – šešeri septyneri metai laisvės atėmimo.

– Kokios sąlygos Peru kalėjimuose?

– Būnant kalėjimuose mūsų su kameromis niekas nepalikdavo. Tarkim, viena mes matydavome, kažką kita galėdavome filmuoti, nes būdavome griežtai prižiūrimi. Ten juk kalėjimas, ne disneilendas. Sąlygų yra visokių. Yra naujesnių kalėjimų, kur geresnės sąlygos, yra keli kalėjimai, kur europiečiai sėdi šalia, vieni su kitais, atskirti nuo vietinių recidyvistų ir žmogžudžių. Dar neblogai, jei pakliūvi į europiečių korpusą, būtent narkotrafiko skyrių, bet Peru stengiamasi atskirti tuos žmones dėl jų pačių ir aplinkinių saugumo.

– Kokios ten kalinčių lietuvių, kai vietoj lauktų atostogų ir lengvų pinigų ilgiems metams atsidūrė kalėjime toli nuo namų, nuotaikos?

– Didžioji jų dalis jaučiasi palikti, apleisti, ypač kai mato, kaip vokiečiai, olandai, skandinavai rūpinasi savais. O mūsiškiai ką? Na, yra konsulatas San Paule, ten dirba kelios moterys, kurios beprotiškai daug prisidėjo, kad šis filmas pavyktų, be jų vargu ar tai būčiau padaręs. Bet keliems žmonėms spręsti dešimčių ir šimtų likimus yra gana sudėtinga, be to, jie juk turi ir kitokios veiklos. Kalinių tema problemiška, sunku nuspręsti, ar juos atjausti, ar jie pelnytai nubausti, ar ne. Štai mulai tarsi tiktai vežė narkotikus, nieko nenužudė, bet nuo narkotikų žūsta daug žmonių. Čia klausimas, į kurį mes niekada nerasime vieno tikslaus atsakymo. Bet faktas, kad jie tikrai norėtų grįžti ir bausmę atlikti kur nors Lietuvos kalėjime.

– Kuo šis filmas skiriasi nuo kitų jūsų kino ir televizijos projektų?

– Dokumentika yra tokia veikla, nuo kurios neatsiribosi. Tai nebus kaip darbas kine, kai nufilmavai pamainą, grįžai į viešbutį ir skaitai kitos dienos vaidmens tekstą. Čia darbu gyveni full time (iš angl.k. – visą laiką). Taip ir buvo trisdešimt mėnesių, skaičiuojant nuo pirmo skrydžio į Peru iki premjeros. Prieš tai dar buvo daugybė derinimų, darbų, nuo idėjos atsiradimo praėjo beveik šešeri metai. Šis filmas man tuo ir svarbus, kad aš juo gyvenau, įtraukiau daugybę žmonių į šitą reikalą, džiaugiuosi, kad mums pavyko tai parodyti. Kaip? Spręs žiūrovas. Iš esmės čia labai sudėtingas žanras. Apie tai bus diskusijų. Bet man, tikiuosi, pavyko paskelbti žinią apie tai, kad yra tokia problema, mūsiškiai ten – ir jie apleisti, palikti vieni.

– Neseniai pranešęs apie būsimąjį filmą, rašėte, kad jį sukurti prireikė daug jėgų ir kantrybės, kartais net nutikdavo taip, kad paskutinę minutę jums būdavo nebeleidžiama filmuoti ir tekdavo nieko nepešus vykti namo. Kokie dar iššūkiai iškilo jūsų kelyje kuriant "Mulus"?

– Kiekviena diena buvo iššūkis. Tu filmuoji, tavo tema yra kaliniai ir narkotikai – tai jau savaime yra iššūkis. Tema – nusikaltimas, o šioje srityje iššūkiu gali būti bet kas. Pavyzdžiui, filmavimas lūšnyne, kai turi pasisamdęs kelis apsaugininkus su pistoletais, nes taip tiesiog turi būti, antraip rizika per didelė. Taip pat prireikdavo teisingai sutvarkyti dokumentus, kad padėtume vienam ar kitam mūsų kaliniui, dalyvaujančiam filme, o laikas tiksi. Iššūkis sukurti filmą, tikrą pasakojimą apie tai, rasti šia tema kalbančius žmones. Apie tai retas nuteistasis nori kalbėti, rodytis prieš kameras. Daugelis siūlėsi viską papasakoti, bet už kameros. Tik mums nereikėjo anoniminio pasakojimo, ieškojome tikrų istorijų, gyvų žmonių.

– Gal kažkurio ar kažkurios iš narkotikų gabentojų pasakojimas išskirtinis, itin įstrigo į atmintį?

– Vieno kol kas neišskirsiu. Galėčiau nebent paminėti, kad filme yra dar vienas herojus, kuris, nors jo paties istorijos kaip ir nėra, dalyvauja nuteistųjų gyvenime. Tai prelatas Edmondas Putrimas, gyvenantis Toronte. Jis labai daug prisidėjo prie filmo sukūrimo.

– Ar Lotynų Amerikoje kalintiems lietuviams įmanoma kaip nors padėti?

– Aišku, kad įmanoma, bet tam reikia intencijų, reikia konkrečių žingsnių. Galima drąsiai teigti, kad tų šalių kalėjimų valdžios, pas kuriuos kali kitų šalių atstovai, paleistų tuos žmones, bet jų pasiimti ir vežtis nėra kam. Reikalingi tam tikri įstatymai, susitarimai. Reikalingas teisinis pagrindas. Taip, tai valstybei kainuoja, atsiranda papildomų išlaidų, etatų ir panašiai. Mano filmas iš principo nesako, kas geras, o kas blogas. Mano filmas iškelia klausimą, parodo, kad yra tokia žaizda. Yra žmonės kalėjimuose, narkotikai, sugriauti likimai. Nesiūlau jokių sprendimo variantų, tiesiog parodau, kad yra bėda. Kažkaip reikėtų tai spręsti, o kaip, aš nežinau.

– Kas šiandien suteikia vilties nepalūžti Limoje kalintiems jūsų filmo herojams?

– Kiekvienam – skirtingai. Vieni gyvena mintimis apie savo šeimą, kuri jų nepalieka, rašo jiems laiškus, siunčia pinigus. Kiti gyvena viltimi, atranda Dievą. Visi skirtingi.