Tekančios saulės šalyje kelionę tęsiančius draugus bei kolegas Vytarą Radzevičių ir Martyną Starkų šįkart nustebino kabančios degalinės ir greito maitinimo restoranai.

Kol kas Japonijoje beprotišku greičiu gyvenantiems, daugiausiai traukiniais važiuojantiems keliauninkams pasivaikščiojimas po Tokijų tapo prabanga.

Įvairiuose pasaulio kampeliuose nepraleidžiantys progos išbandyti įvairius patiekalus, Vytaras ir Martynas nesusilaikė užbėgę į delikatesų parduotuvę pažiūrėti, kaip gaminamas japoniškas sultinys – dashi.

"Darbas paprastas – imate šmotą džiovinto tuno ir drožiate jį su specialia tarka, panašia į tą, kuria mūsų šeimininkės šečkavoja raugintus kopūstus, – savo "Facebook" paskyroje "Starkaus&Radzevičiaus" kelionės rašė vyrai. – Gaunasi mielos džiovinto tuno drožlės. Tereikia jas užpilti karštu vandeniu. Džiovintas tunas. Vobla, taip sakant."

Sušių kol kas Japonijoje jie dar neragavo. Bet iki soties prisižiūrėjo tradiciško japoniško reikalo, vadinamo, sampuru. Tai – maisto pavyzdžiai, pagaminti iš plastiko.

"Japonijoje yra priimta restorano patiekiamą maistą eksponuoti čia pat vitrinoje, o nuolat laikyti jį šviežią kainuotų begalę pinigų ir laiko, gudrūs japonai sugalvojo viską pagaminti iš plastiko. Meistriškumo lygis toks, kad nuolat turime laikyti Vytarą, kad ko nors neatsikąstų", – juokavo M.Starkus.

Tačiau juos labiausiai Japonijoje nustebino greito maisto restoranai. Ne tik ir ne tiek maistas, kiek jo užsisakymo būdas. 

"Įeinate į restoraną, o ten stovi toks automatas su meniu. Išsirenkate norimą patiekalą, iškart susimokate, gaunate čekį ir tuomet jau sėdate prie stalo, kur netrukus atsiras jūsų užsisakytas maistas, – rašė keliauninkai. – Ryžiai, mėsa, marinuotas imbieras, jūros dumbliai, kimči (korėjietiški rauginti kopūstai, kuriuos japonai labai mėgsta) ir privalomas dubenėlis miso sriubos."

Japonijos sostinėje draugai aplankė ir ryžių degtinės, sake, parduotuvę. "Edukaciniais tikslais", – juokavo draugai, kurie Tokijuje atrado dar viena naują žodį "furošiki".

"Nors antra šio žodžiu dalis, ištraukta iš konteksto, jums gali pasirodyti juokinga, šis reikalas yra labai rimtas. Japoniškas tradicinis ryšulėlių (venzliukų) rišimo menas. Kadangi japonams anksčiau visai nepatiko mintis savo daiktus nešiotis krepšiuose, pasiūtuose iš nudvėsusių gyvūnų odos (kaip mums vaizdžiai paaiškino patys japonai), jie sugalvojo milijoną būdų, kaip gražiai viską surišti tiesiog į audinio skiautę, – teigė draugai, kurie patys išmoko suvynioti ir du butelius. – Juokų darbas – maždaug tas pats, kaip suvystyti porą lėlyčių."

Legendiniame Shibuya rajone jie pirmą kartą suprato, kad Tokijus gali būti ne tik labai tylus, bet ir labai triukšmingas.

Legendinė Shibuya – populiarus Tokijo prekybos ir pramogų rajonas. Jo didžiausia atrakcija – pėsčiųjų perėja, kuria kasdien kursuoja didžiausias kiekis pėsčiųjų pasaulyje.

Sakoma, kad per metus iš šio rajono į ligonines išvežama apie 3000 alkoholiu apsinuodijusių paauglių.

Tokijuje draugus nustebino ne tik japoniški greito maisto restoranai, bet ir kabančios degalinės.

"Puikus japonų išradimas – kabančios degalinės. Jeigu nėra vietos kolonėlei pastatyti ant žemės, visada galima ją pakabinti ant lubų. Ir vietos daugiau, ir šiaip gražiai atrodo", – rašė Vytaras ir Martynas.

Tekančios saulės šalis – įvairiausius pasaulio kampelius išmaišiusių draugų ir žurnalistų V. Radzevičiaus ir M. Starkaus jau dešimtoji bendra jų ekspedicijos pasirinkta vieta.