Laimės paieškos, arba Verslu tapęs eksperimentas

Austėja Kazlauskytė drąsuole savęs nelaiko. Pajutusi, kad prestižinis teisininkės darbas laimės neteikia, Austėja nepabūgo jo mesti, nepaisydama atkalbinėjusiųjų ir kritikavusiųjų tokį sprendimą. Išbandė daugybę veiklų, o galiausiai atrado save prisidėdama prie aplinkos saugojimo – ėmė gaminti vaškainiu pavadintą ekologišką maisto saugojimo drobelę. Šiandien jauna verslininkė džiaugiasi ne tik populiarėjančiu produktu, bet ir pagaliau širdžiai mielu darbu. Be to, netrukdančiu dirbti ir mama.

– Prieš dešimtmetį mokyklą baigėte tiesiog puikiai – šimtukais. Po jos pasirinkote anuomet gan įprastą pirmūnams kelią – tapote teisininke. Kas leido suprasti, kad esate ne savo kelyje, veikla neteikia džiaugsmo? Kodėl nusprendėte, kad garantijų neteikiantis nuosavas verslas – tinkama išeitis?

– Veikla neteikė džiaugsmo, keičiau vieną darbą po kito. Dar studijų metais linkau prie kūrybinių, organizacinių darbų – įsteigiau ir savanoriaviau TEDxVilnius asociacijoje, vėliau dirbau prie kino festivalių ir muzikinių renginių. Ši veikla man daug labiau patiko. Mečiau tuometį rimtąjį darbą "nuo devynių iki penkių" ir pradėjau dirbti kaip nepriklausoma renginių organizatorė. Tačiau ir tai nesuteikė pilnatvės. Galiausiai į gyvenimą atėjo vaškainis – produktas, kurį kuriu, kuriuo prekiauju, kurio ženklą vystau. Gyvenime neieškau garantijų. Linkiu sau ne saugumo, o nuosaikaus lankstumo, kad gebėčiau nuolat prisitaikyti prie aplinkos. Verslas neteikia garantijų, bet netikiu, kad labai daug jų teikia ir kažkokia kitokia veikla. Visada gali būti atleistas, o darbe dešimt metų naudotos žinios – pasenusios ir rinkai nebereikalingos. Va tuomet tai baisu.

– Greičiausiai ir dirbant pas kažką, ir būnant pačiam sau viršininku, yra savų pranašumų bei trūkumų. Kokių nuosavo verslo pranašumų ir trūkumų įžvelgiate, palyginti su darbu biure?

– Didžiausias pranašumas, kad galiu dirbti anksti ryte arba labai vėlai naktį, o dieną leisti su vaiku. Nereikia gaišti laiko važiuojant į biurą, eiti dienos pietų, leisti dieną su kolegomis, kurių nepasirinksi. Visus darbus padarau per dvi tris valandas, nes dirbu efektyviai, kitą laiką galiu būti mama arba skaityti. Dirbdama sau niekada neatidedu darbų, dėl to gerai jaučiuosi. O trūkumų nepastebėjau.

– Esate sakiusi, kad nusprendus prestižinį teisininkės darbą išmainyti į širdžiai mielą veiklą, smarkiai pasikeitė ir draugų ratas. Kaip manote, galbūt tuomečio bičiulių rato kritika ir net įžeidimai dėl jūsų sprendimo keisti gyvenimą atsirado iš to, kad štai jums (skirtingai negu jiems) užteko drąsos keisti netenkinančias aplinkybes?

– Nežinau, stengiuosi to neanalizuoti ir neieškoti logikos. Daug žmonių tiesiog mėgsta bjauriai šnekėti, ir dėl skirtingų priežasčių. Nemanau, kad mano poelgis labai drąsus. Apskritai, versle esu gana konservatyvi.

– Minėjote, kad Lietuvoje įvairūs amatai yra nepelnytai nuvertinami, priskiriami neprestižiškoms profesijoms. Kaip manote, iš kur atsirado ši stigma ir kaip reikėtų ją keisti?

– Tai atėjo iš sovietmečio, kai visi buvome suskirstyti ir sudėlioti. Vienas iš skirstymų buvo pažymių pagrindu – labai paprastas ir daug proto nereikalaujantis būdas grupuoti. Jeigu mokslai sekasi prasčiau, po aštuntos klasės esi paskiriamas mokytis vairuoti traktorių, vėliau gauni paskyrimą į kolūkį, ten dirbi, kol prasigeri ir numiršti. O gabiausi siekia tapti teisininkais ir gydytojais. Net nebuvo minties, kad gal pabaigsiu profesinę, kursiu savo verslą, turėsiu daug traktorių, juos konstruosiu ir pardavinėsiu, susikrausiu turtus tokiu būdu, nes man tiesiog patinka mašinos. Dabar yra kitaip. Dabar gali žavėtis drugeliais ir iš to domėjimosi sukurti verslą. Tai nuostabu. Tai yra laisvė rinktis ir savo talentais bei pomėgiais geriausiai pasitarnauti visuomenei.

Atrasti tikrąjį pašaukimą yra labai stresinė užduotis. Čia kaip gerai prisiparkuoti pirmą kartą sėdus prie vairo – deja, nepavyks.

– Jūsų sukurtas gaminys (maistui saugoti skirta vaško drobelė) – aplinką tausojantis pakaitalas dažname namų ūkyje naudojamai maistinei plėvelei. Papasakokite, kaip supratote, kad tokio dalyko trūksta?

– Visuomenė kasmet vis labiau siekia mažinti plastiko kiekį namų buityje. Plastiko plėvelė yra vienas dažniausiai virtuvėje naudojamų produktų, ji neperdirbama, jos tarša didžiulė. Pagalvokite – visa per visą istoriją pagaminta plastiko plevėlė vis dar kažkur yra. Tad jos pakaitalai yra reikalingi. Aš siūlau tokį pakaitalą. Lašas jūroje, bet su labai aiškia paskirtimi ir misija.

– Ar ekologinės idėjos jums visuomet buvo artimos? Gal esate iš žmonių, turinčių kokią nors ypatingą sąmoningumo susiformavimo istoriją, kai požiūrį pakeitė knyga, filmas ar pažintis su asmeniu, puoselėjančiu aplinkosaugos idėjas?

– Manau, sunkiai rastumėte žmonių, kurie pasisakytų už didesnį plastiko naudojimą ar didesnę taršą. Ekologinės idėjos Vakarų pasaulyje jau yra masinis dalykas, Lietuvoje susidomėjimas irgi auga, tai puiku. Tiesiog esu viena iš vartotojų, norinčių naudoti mažesnę žalą gamtai darančius produktus.

– Galbūt ateityje planuojate pateikti ir kitų populiarių, tačiau aplinkai žalingų produktų alternatyvų?

– Planuoju, bet noriu pirmiausia padaryti visas klaidas su vaškainiu, tik tada imsiuosi kažko naujo. Bet žiemą–pavasarį išleisiu naujų produktų, susijusių su vaškainiu. Dėl to įstojau mokytis profesijos – noriu žinoti, kaip geriau dirbti su tekstile ir audiniais, plėsti savo gaminių asortimentą.

– Nemažai kritikos pažėrėte tiek Lietuvos darbo kodeksui, tiek ir šalies žaliavų gamintojams, tiksliau, jų pasirinkimui dirbti neskaidriai. Su kokiais nesklandumais teko susidurti, kai savąjį vaškainį nusprendėte ne tik dalyti draugams, bet ir oficialiai pardavinėti?

– Lietuvoje verslo, įstatymų aplinka keičiasi per greitai. Vos atsiradus MB (mažosios bendrijos) formai, jau ją pradeda kaitalioti, keisti mokesčius, o kartą per metus vis kalba apie MB naikinimą. Tai nervina. Norisi aiškumo ir stabilumo. Gamybai apskritai sudėtinga aplinka. Įstatymai vis dar kuriami galvojant, kad visa gamyba Lietuvoje vyksta dideliuose fabrikuose, tad ir įstatymai kuriami didiesiems, neatsižvelgiama į mažų gamybinių verslų poreikius ir situaciją.

– Kaip manote, kodėl Lietuvoje tarp verslininkų vis dar dažna šešėlinė veikla – tai tam tikra susikomplikavusi verslumo atmaina, sovietmečio palikimas ar kažkas kito?

– Priežasčių ne viena. Manau, mokesčių sistema Lietuvoje yra keista. Dalis smulkiųjų verslininkų turi įvairias lengvatas – kaip įvairūs patentininkai ar turginiai, kurie pajamas deklaruoja tokias, kokias nori, savanoriškai. Niekas jų nekontroliuoja. Tai kam rodyti visas pajamas ir mokėti visus mokesčius? Ūkininkai apskritai gyvena atskiroje valstybėje, lengvata po lengvatos.

Tie, kurie dirba sąžiningai, pyksta, kodėl jie moka tokius mokesčius, kai kiti nemoka. Kodėl ir mokantieji didelius mokesčius, ir nemokantieji gauna tokias pačias paslaugas? Kyla noras priešintis sistemai, vienas iš priešinimosi būdų – sukčiauti pačiam. Mūsų visuomenė šešėlį toleruoja. Apsipirkdami žmonės neprašo čekio – geriau sutaupyti du eurus, jie noriai kolaboruoja su šešėliniais verslininkais, netgi juos palaiko. Tarsi tai mūsų paslaptis, mes padarėme kažką gero vienas kitam.

– Viename interviu sakėte, kad Kolumbijoje (kur pati praleidote nemažai laiko, o ir turite kolumbietį sutuoktinį) verslininku būti geriau nei Lietuvoje. Kaip manote, kodėl mes vis dar įtariai ir nelabai teigiamai žvelgiame į verslininkus?

– Kartais iš pavydo, nes manome, kad verslininkas iš karto lygus milijonieriui. Dalį neigiamo požiūrio atsinešėme iš sovietmečio.

– Nemažai daliai jūsų dabartinių klientų svarbu, kad produktas ne tik ekologiškas, bet ir lietuviškas. Ar ir pati esate patriotiška pirkėja ir, kai įmanoma, stengiatės rinktis lietuvišką prekę?

– Esu lojali mėgstamam prekės ženklui, bet nebūtinai jis turi būti lietuviškas. Svarbu – kokybiškas. Tačiau, esant tai pačiai kokybei, iš dviejų prekių rinkčiausi lietuvišką.

– Beje, vis dar egzistuoja nuomonė, kad lietuviškas produktas, jei ir ne mažiau kokybiškas negu importinis, nėra toks prestižiškas, įdomus. Ką apie tai manote?

– Kaip jau turbūt pastebėjote, nelabai man rūpi prestižas (šypsosi). Svarbu – kokybė.

– Lankėte karininkų kursus, kuriuos, tiesa, dėl vaikelio gimimo teko sustabdyti. Kas paskatino tokiam tarp merginų ir moterų nelabai dažnam žingsniui?

– Rusijai okupavus dalį Ukrainos, kaip ir daugelis jaunų žmonių ėmiau domėtis, kuo galėčiau būti naudinga, kaip išmokti tvarkytis karo, ekstremalių situacijų metu. Suradau informacijos apie JKVM (Jaunesniųjų karininkų vadų mokymus), kursų programa pasirodė įdomi, mokymasis – savaitgaliais, tad ėmiau ir įstojau. Gaila tik, kad apie šią programą nežinojau studijų metais, kai turėjau daugiau laiko. Manau, žinios, įgytos ten, labai vertingos ir naudingos.

– Esate ir verslininkė, ir mama, tarp bičiulių taip pat turite verslių mamų. Ar šios dvi sritys – lengvai suderinamos?

– Suderinamos tiek, kiek nori. Kai manęs klausia, kaip viską spėju, iš pradžių sakau, kad spėju ne viską. Darau tik kelis dalykus: auginu vaiką, dirbu ir skaitau knygas, maksimaliai, kiek galiu. Kitų dalykų atsisakiau ir susimažinau iki minimalių – labai nedaug kur išeinu, nedarau nereikalingų dalykų, neskiriu daug laiko pramogoms.

– Dar kartą prisiminkime jūsų gyvenimo momentą, kai nusprendėte, kad teisininkės karjerą norite išmainyti į amatą, nuosavą verslą. Lūžio tašku viename interviu įvardijote užklupusį supratimą, kad likusi tame pačiame darbe ir po dešimties metų darysite tą patį, tik atliksite sudėtingesnes užduotis. O kaip šiandien įsivaizduojate save po dešimtmečio?

– Neįsivaizduoju, ir tai yra gerai. Tai reiškia, kad leidžiu sau suvokti, jog įgysiu tiek daug naujų žinių ir kompetencijų, o kur aš būsiu – nenuspėjama! Per mažai informacijos net pasvajoti apie kažką konkretaus, bet man to šiuo metu ir nereikia.

– Iš jūsų istorijos gali pasirodyti, kad kurį laiką labiau klausėte ne širdies, o pasidavėte visuomenės spaudimui. Kaip planuojate auklėti sūnų, kad jam savųjų svajonių siekti būtų drąsu kuo greičiau?

– Greičiausiai būsiu mama kaip visos – netobula, pridarysiu kvailysčių, turbūt ir pakreipsiu ne ten, kur norės, bet ką gi – taip visada būna. Tikiuosi, vaikas bus drąsus ir nekreips dėmesio į mane. Svarbu, kad valgytų ir mylėtų knygas, visa kita susitvarkys pats.

– Turbūt nesuklysiu sakydama, kad šiandien žmonių, sėdinčių biuruose ir dėl to besijaučiančių nelaimingais, tikrai daug. Patarkite, nuo ko pradėti pokyčius ir kaip atrasti tikrąjį pašaukimą?

– Nusispjauti į tikrojo pašaukimo paieškas. Atrasti tikrąjį pašaukimą yra labai stresinė užduotis. Čia kaip gerai prisiparkuoti pirmą kartą sėdus prie vairo – deja, nepavyks. Turbūt reikia bandyti, ieškoti, kas patinka, veikti savo interesams ir savo labui. Dirbkite tai, kas jums sekasi. Tada ir uždirbsite daug, ir bus smagu ryte eiti į darbą.



NAUJAUSI KOMENTARAI

  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių