Kontrastų žemė

"Dideli tarakonai ropoja tiesiog Makao centre. Jie yra mutavę dėl ten esančios didelės drėgmės, kaip ir kiti gyvūnai. Įdomus jausmas, kai eini gatve ir girdi, kaip žmonės mindo tuos tarakonus. Bet yra toks niuansas: jei tu įminsi tarakoną ir parsineši prilipusį prie bato tarakoną namo, jis pritrauks kitus. Geriau to nedaryti", – pirmaisiais įspūdžiais Makao dalijasi Laura.

Atvykusi į šį pusiasalį ji mokėsi katalikiškame Šv.Juozapo universitete. Tai pirmasis ir vienintelis universitetas Makao, kuriame yra architektūros studijų programa.

Laura gyveno sename ir ankštame bute, kuriame ir durys neužsidarydavo, bet nepaisant buities, ji liko sužavėta naktiniu Makao spindesiu. "Be proto daug šviesų, milžiniškas šurmulys, išprotėjęs eismas, o pabudus ryte, miestas vis dar skendi tame pačiame šurmulyje", – pirmąją dieną Makao prisimena Laura.

Portugalijos dvelksmas

Makao alsuoja portugališkos architektūros palikimu, kadangi ši teritorija buvo Portugalijos kolonija. Tai seniausia europiečių kolonija Kinijoje, ja išlikusi iki 1999-ųjų. Dėl šios priežasties toli nuo namų išvykusi Laura kultūrinio šoko nepatyrė – viskas ten atrodė europietiška.

"Ir šiandien čia gyvena portugalai, o gatvių pavadinimai rašomi ir portugališkai, ir kiniškai. Viena iš teritorijos nacionalinių kalbų taip pat yra portugalų", – pasakoja kaunietė.

Iš pradžių ten plytėjo džiunglės, gyveno kinai, visi tarp salų, iš kurių sudarytas Makao, susisiekdavo valtimis, vyravo žvejyba. "Vėliau, XVI a. antroje pusėje, atvyko kolonizatoriai portugalai, tačiau čia jie draugiškai gyveno su kinais. Ir Makao, ir visai netoli esantis Honkongas – buvusi Anglijos kolonija – buvo labai svarbūs uostai, kadangi atstojo vartus į žemyninę Kiniją. Ir nors kolonizatoriai turėjo labai mažas Kinijos teritorijas, šios teritorijos buvo ypatingos reikšmės", – tikina Laura.

Makao išlikusi senoji portugalų architektūra yra atsakingai prižiūrima – kas penkerius metus atnaujinami fasadai. Maisto tradicijos taip pat perimtos iš portugalų ir susimaišiusios su kinų virtuvės tradicijomis.

Tikri makaoiečiai turi ir portugalų, ir kinų kraujo. Šie žmonės draugiški, smalsūs, labai sąžiningi. "Nuo honkongiečių, kurie yra tikri maištautojai, jie skiriasi tuo, kad prisitaiko prie aplinkos ir susitaiko su viskuo. Be to, Makao žmonės yra tolerantiški", – pasakoja Laura.

Las Vegaso antrininkas

Šiandien kinams Makao yra lyg kurortas. "Jie nusprendė iš šios teritorijos padaryti Las Vegaso antrininką. Tik tarp Makao ir Las Vegaso yra esminis skirtumas: Makao turi savo istoriją, architektūrinį palikimą, kultūrą, kurią jie bando išsaugoti, o Las Vegasas buvo pastatytas tiesiog ant dykumos – kaip ir Dubajus. Iš tiesų Makao yra labai įdomi vieta, nes čia ryškūs kultūriniai kontrastai, kurie derinami su kazino, naktiniais klubais, prabangiomis parduotuvėmis, dangoraižiais ir kitais turtuoliams būdingais reiškiniais", – pastebi ji.

Makao teritorija – viso labo 30 kv. km, tačiau labai tankiai apgyvendinta – čia gyvena apie 650 tūkst. gyventojų ir tai yra tankiausiai gyvenama autonominė teritorija pasaulyje. Makao, kaip ir Honkonge, gyvenimas skiriasi nuo to, kurį gyvena likusios Kinijos žmonės, mat šios dvi teritorijos turi autonomiją.

Nors Makao yra turtuolių sostinė, einant gatvėmis gali pamatyti ir skurdo, ir nedidelius sąvartynus, nes vietinei valdžiai paprasti žmonės nerūpi. "Ten vietiniams nėra ką veikti, nes visa Makao esmė yra kazino, o kas už kazino – visiškai neišvystyta. Mieste daug gatvės turgaviečių, vietiniai pardavinėja pačių augintas daržoves ar pagamintą maistą. Bet tai jų atskira ekonomika, kuri visiškai nedalyvauja Makao ekonomikoje", – ten gyvendama įsitikino ji.

Pasak Lauros, Makao kazino daugiausia dirba žmonės, atvykę iš Filipinų, ir kiti užsieniečiai. Kodėl vietiniai ten nedirba? "Nes tai kertasi su jų interesais – juk kazino yra lyg ir jų priešas, sujaukęs įprastą gyvenimą. Pasikeitė miesto kraštovaizdis, net kai kurios mokyklos buvo nugriautos, o vietoje jų išdygo kazino. Padidėjo ir tarša. Prieš 20 metų pradėjus Makao transformaciją, sritis tapo ekonomiškai labai stipri, tačiau vietiniai čia turi mažai šansų pasireikšti. Jie ir toliau gyvena savo daugiabučiuose ir lūšnelėse, o jų gyvenimo kokybė net suprastėjo", – paaiškina lietuvė.

Milžiniško tempo įkaitai

Honkonge gyvena 7 mln. gyventojų, o tai reiškia, kad 6 tūkst. žmonių dalijasi 1 kv. km. Kaip pasakoja ten apsilankiusi Laura, čia fiksuojamas didžiausias savižudybių skaičius visoje Azijoje.

Honkongas, priešingai nei Makao, yra daugiakultūris ir labai svarbus verslo bei ekonomikos miestas-centras. "Čia yra daug arabų, juodaodžių – tai lyg Azijos Niujorkas. Be galo daug dangoraižių, kurie įsispraudę stūkso tarp kalnų. Šiame mieste yra butų, 3 ar 4 kv. m: tame pačiame ir vieninteliame kambaryje yra ir lova, ir tualetas, ir virtuvė. Žmonės irgi tokie, kaip ir tie butai: gyvenimo ritmas labai greitas, nėra laiko sau", – aiškina Laura.

Pirmasis su Kinija besiribojantis miestas, peržengus Honkongo ribas, yra milžiniškas Šendženas. Tai tarsi pereinamasis miestas į Kiniją, kuriame jau galima pajusti daugiau šios komunistinės valstybės disciplinos. "Šendženas turi 12,5 mln. gyventojų, tačiau jo tankumas gerokai mažesnis nei Makao ar Honkonge. Kuo toliau link Kinijos širdies, tuo tankumas mažesnis, bet gyventojų daugiau. Šendženas yra buvęs istoriškai svarbus uostamiestis, o šiandien – kultūros centras", – pasakoja Laura.

Ikonų gaudynės

Laurai teko pabuvoti ir Šanchajuje, didžiausiame Kinijos mieste, – čia gyvena 24 mln. žmonių. Kartu su aplinkiniais miestais Šancahjus yra ir vienas didžiausių pasaulio megapolių.

Jie žaidžia nesibaigiančias ikonų gaudynes – visi nori pastatyti didesnius ir ištaigingesnius pastatus, o taip korporacijos nori rodyti savo valdžią.

"Tai labai kontroversiškas, nuolat augantis miestas, kuriame kyla įvairūs pastatai, kurio centre, pagrindinėje gatvėje, stūkso didžiausi 100 aukštų dangoraižiai, bet kartu yra ir daug socialinių būstų, senų ir negriaunamų namų. Ten yra labai didelis kontrastas ir tarp namų, ir tarp žmonių. Šanchajų pavadinčiau "nesibaigiančiu ekspo", nes kiekvienas pastatas konkuruoja su kitu. Jie žaidžia nesibaigiančias ikonų gaudynes – visi nori pastatyti didesnius ir ištaigingesnius pastatus, o taip korporacijos nori rodyti savo valdžią. Tai labai pasaulietiškas miestas, jame labai daug inovacijų, ištaigingų pastatų, daug atskirų meno rajonų, daug kultūros. Čia ir senoviniai pastatai yra derinami su prekybos centrais", – taip Šanchajų mato Laura.

Ji sako, kad ten gavo ir pirmąją savo baudą, mat užlipo ant žolės ir bandė pasiaiškinti pareigūnui, o tai buvo priimta kaip ginčijimasis. "Mieste daug policijos, kariuomenės – šiame mieste labai griežta tvarka. Kiekvienoje metro stotelėje tikrina tavo kelioninį krepšį ar rankinę, visur yra metalo detektoriai."

Panašus palikimas

Nesvarbu, kad toli nuo Lietuvos, bet Laurai Kinijoje daug kas primena ir lietuviams pažįstamą komunizmą. "Daug monumentų, skulptūrų, noras kažkokiais rūmais ar aikštėmis sukurti didybės įvaizdį. Šis pojūtis ypač apima Pekine, kuris įsikūręs tarp kalnų, apsuptas Didžiosios kinų sienos, į kurią taip pat kopiau. Pekine viskas griežtai sugrupuota, rajonai taip pat – čia mažai organikos", – pasakoja Laura.

Pačiame centre yra Uždraustasis miestas, kuriame gyveno Kinijos imperatoriai. Tai pagrindinis šalies istorijos paminklas. Su Uždraustuoju miestu besiribojanti Tianmenio aikštė – sovietinis palikimas.

"Kadaise toje vietoje buvo miesto vartai. Paradoksalu, bet Mao Dzedongo, kuris sukūrė naująją Kiniją ir išžudė apie 20 proc. populiacijos, paveikslas ir šiandien kabo prie Uždraustojo miesto įėjimo. Tianmenio aikštėje labai daug apsaugos. Visi valdžios pastatai – su ginkluotais apsaugininkais ir aukščiausiomis tvoromis. Išlikusios sovietinės marmurinės stotys, o susisiekimas – tragiškas. Tačiau reikia pripažinti, kad Pekinas keičiasi ir nori miestiečius įtraukti į savo gyvenimą", – pasakoja Laura.

Patiklūs ir neklausinėjantys

Mergina įsitikino, kad Kinijoje politika yra nediskutuotinas dalykas: "Viskas yra taip, kaip turi būti. Kinai nuolankiai priima įstatymus, kokie jie yra, ir nesvarsto alternatyvų. Jie atrodo liūdni ir susikaustę žmonės. Tikriausiai dėl to Kinijoje yra žemiausias kūrybiškumo laipsnis pasaulyje. Jie viską grindžia tik taisyklėmis ir normomis, o metaforiški dalykai jiems neegzistuoja. Ten nėra subtilumo. Jie tarsi betono žmonės – jiems ir gamta ne itin rūpi. Kartais atrodė, kad jie yra robotai, kurie klauso nurodymų ir nieko neklausinėja."

Vienos Kinijos nėra, sako Laura, nes kiekviename jos aplankytame mieste yra daug atskirų centrų. Iš architektūrinės perspektyvos ji pastebi, kad Kinija tapo žaidimų aikštele Vakarų architektams, kurie nori išbandyti savo jėgas.

Dabar jie nori patys kurti inovacijas ir būti galva, ne tik didžiuliu mechanizmu.

"Kinija labai laukia talentingų žmonių iš kitų pasaulio šalių, skatina užsieniečius atvykti ir mokytis kinų kalbos – šios kalbos besimokantiesiems dvejus metus finansuoja pragyvenimą šalyje. Kinija visada buvo mechaninė pasaulio pusė. Dabar jie nori patys kurti inovacijas ir būti galva, ne tik didžiuliu mechanizmu. Jei esi užsienietis, tave labai gerbia ir leidžia kurti dalykus, kokius tik nori. Ten gali fantazuoti taip, kaip Europoje dėl kultūrinių niuansų negalėtum", – apibendrina savo įspūdžius lietuvė.

Laura primena, kad Kinijoje visa informacija, kuri pasiekia kinus, atsakingai filtruojama, todėl kinai iš tiesų nežino, kaip atrodo pasaulis. "Mane labai nustebino, kad žmonės gali būti tokie patiklūs ir tokie paklusnūs. Bet iš tiesų, juk tik kontrolė gali suvaldyti tokią didžiulę tautą ir tai, kad Kinijoje egzistuoja komunizmas, nėra taip jau blogai. Nereikia taip galvoti. Kas būtų, jei visa Kinija turėtų feisbuką?" – retoriškai klausia ji.

Kinija labai laukia talentingų žmonių iš kitų pasaulio šalių, skatina užsieniečius atvykti ir mokytis kinų kalbos – šios kalbos besimokantiesiems dvejus metus finansuoja pragyvenimą šalyje.