Savaitę truksiančios lietuvių misijos tikslas – iš arti pamatyti su kokiomis problemomis susiduria vaikai ir moterys toje šalyje, ką „Unicef“ daro, kad jiems padėtų ir surinkti kuo daugiau lėšų Malavio vaikų gyvybėms gelbėti.

Kaip sekasi misijoje, lietuvių būrys atskleidžia savo dienoraščiuose. Skaitytojus pasiekė trečiasis R. Doveikos dienoraštis iš misijos Malavyje.

Močiutė prie maisto neprisiliečia, nes jo neužtektų vaikams

Dar kartą pamačiau Tiesą žmogaus veide – kaip tikėjimas, malda ir pasitikėjimas Dievu pakeičia žmogų, kuris ir Afrikos karštyje ir lūšnynuose gali tiesiog mylėti kitą ir save kitam padovanoti.

Kodėl taip greitai bėga laikas? Ne nakties, kuri kaskart vis trumpėja, bet dienos, kurioje įspūdžiai ir patirtys viena už kitą ryškesni ir gilesni? Tai – mintis nubudus šiandienos rytą. Pusryčiai šeštą valandą ryto, o pusę septynių visa komanda pajudame keliu. Į  dieną, link dar vienos istorijos. Patirties ir galimybės. Keliaujame jau pažįstamu keliu, tik dar tolyn nuo gyvenamojo mūsų miesto, į dar gilesnę kaimo gludūmą. Kylanti saulė sušildo labai greitai. Giedra. Šiandien tikrai bus labai karšta. Nors sausros periodas jau eina link pabaigos, bet...

Tradicinis stabtelėjimas pakeliui miestelio civilinėje įstaigoje, manyčiau, seniūnijos lygmens. Ankstyvojo ryto oficialus susitikimas su darbuotojais. Lauke pradeda lūkuriuoti vietiniai gyventojai. Šiame pastate dalinama pašalpa. Moterys, vienos ir su vaikais iš savo lūšnelių ir miesto namelių ateina pasiimti jiems tenkančios pinigų dalies. Žinant, kad čia ji „didelė“ – tai vienas doleris, tai dešimt, tai penki, pasidaro kažkaip viduje nejauku. Bet čia tokie pinigai jiems labai dideli. Jiems jų – labai daug. Nes ir pačios valdžios tikslas yra siekti, kad kuo didesnis žmonių skaičius, kuris yra žemiau skurdo ribos ir gauna tik dvidešimt penkis centus dienai, gyventų skurdo riboje, kuriame esantis asmuo dienai turi vos vieną dolerį. Įdomi šalies vyriausybės siekiamybė ir tikslas – iš už skurdo ribos esantį pakelti iki skurdo ribos... Bet net ir toks žingsnis svarbus ir šiems žmonėms ypatingai ženkliai pagerina jų dienos galimybes. Juk bus galima pavalgyti arba kiekvieną dieną, arba kas antrą dieną, bet sočiau... Moterų šurmulys, jų tarpusavio kalbos, viltingas pašalpos laukimas ir žinutė – šiandieną jos gali ir nebūti.... Tuomet teks kažkaip pragyventi šiandieną, kažką gauti į skolą vietinėje krautuvėlėje ir rytoj vėl ankstyvąjį rytmetį keliauti į šią įstaigą su viltimis, kad pažadas bus įgyvendintas šiandien. Kai tai pamatai, kai viską sužinai iš ten gyvenančių, dirbančių ir savanoriaujančių žmonių, supranti ir vis giliau į savo vidų įsirašai žodį – negaliu būti abejingu.

Po šios, kartu su vietiniais gyventojais išgyventos, „valdiškos patirties pašalpų klausimu“ toliau skubame link šiandienos istorijos. Gamtos vaizdai ir kylantį saulė sušildo, keliui skirtas laikas – valanda, tad pokalbius ir diskusijas gražiai „apvainikuoja“ rytinis snaudulys. Juk vertinga ir tai.

Atvykstame į kaimelį, pakankamai nutolusį nuo pagrindinio kelio. Važiuojamje tiesiog takais. Aplinkui apdžiuvę medvilnės krūmokšniai, prie kai kurių trobelių gaminamos molio plytos, kurios dedamos saulės akivaizdoje, kad stingtų. Plytos bus panaudotos lūšnelės statybai. Bet kaimelyje molinių plytų namelis jau visa pirkia ar kokiu dvareliu atrodo. Tik tie dvarai be langų ir durų, be pamatų ir šlaitinių stogų su lietaus kanalizacija... Šiferio lakštai ant stogo tiesiog prispausti didesniais molio gabalais ar akmenimis. Važiuojančių automobilių keliamas garsas mikliai suburia vaikus. Ir išlipus iš automobilio patenki tiesiai į laukiančių vaikų glėbį. Jiems ši diena bus neeilinė. Jie visą dieną turės ką veikti – tiesiog būti, žiūrėti, žaisti, gal kas kokią dovaną duos. Jiems tai „įtempta“, tikrai neeilinė diena. Į kaimą atvažiavo svečiai.

Šiandien yra filmuojama mano „globojama“ istorija, tai vyksta pasirengimo filmavimui darbai. Kameros, aptariami siužetai, kas ir po ko bus filmuojamas.  Puikiai ir sustyguotai dirba komanda. Tai ne tik misija, tai – profesionalų tarnystė mums visiems. Ačiū komandai.

Man paskirta istorija – močiutė Aliusi, kuri, mirus savo vaikų šeimai, tris vaikus, savo anūkus, likusius našlaičiais, tą pačią dieną parsivedė į savo namus. Dvi mergaitės ir berniukas. Parsivedė močiutė juos į savo namų erdvę – skurdo, nepritekliaus, kuklumo ir alkanystės erdvę. Bet tie vaikai tapo pačiais laimingiausias anūkais, nes visą apjuosė nenuilstanti senyvos moters meilė šiems vaikams. Vaikai jaučia. Jie jaučia, kas tikra ir kas ne. Jaučia žodžio tikrumą ir jo kvailą diplomatiškumą. Jaučia svorį ir banalumą. Vaikai čia viską jaučia. Ir atitinkamai reaguoja bei elgiasi. Jie arba taps tavo bičiuliais ir atvers savo gyvenimus, arba liks šaltais ir baukščiais išgąsdintais ėriukais. Tad ne mes, o jie atidaro savo namų, širdžių, pasitikėjimo ir atvirumo duris. Svarbu nepavesti, nesugadinti, bet pateisinti. Ir tada, atsiradusio tarpusavio pasitikėjimo erdvėje, net be žodžių, nemokant vieni kitų kalbų, susikalbama. Tai – širdies, pajautimo, atvirumo ir tarpusavio meilės kalba.

Vargas ir skurdas. Bet orus ir su savigarba. Išluota, sutvarkyta. Ir tai ne dėl mūsų atvažiavimo – bet todėl, kad skurdas gali būti orus ir tvarkingas. Kad skurdas negali būti tapatinamas su apsileidimu, netvarka ar chaosu. Orus skurdas...

Supratimo ir meilės kalba labai svarbi šiame krašte. Močiutė su anūkais jau susėdę po medžiu šalia savo lūšnelės. Kai viskas parengiama, prasideda istorijos filmavimas. Močiutė Alusi net nežino, kiek jai metų. Kaip ji pati paminėjo, „gyvena jau labai ilgai“. Iš pažiūros irgi nėra lengva jos amžių nuspėti. Bet ar amžius čia esmė? Pirmas pasisveikinimas, akių kontaktas, šypsena veide – gims graži istorija, kurios šaknys skausmo ir mirties gniaužtuose, o šios istorijos pabaiga – visų mūsų rankose. Šios istorijos sėkmė – ar gebėsime būti neabejingais. Ji pasakoja savo istoriją, bet sprendimo kamuoliukas jau visų mūsų rankose. Ir jis pradeda kaitinti delnus... Kaitinti širdį, tirpdyti susvetimėjimą ir skeptiškumą. Tokia apvalanti ugnis negali palikti protingo ir mąstančio žmogaus abejingume.

Nesinori gilintis į istorijos detales ar niuansus, manau, kad visi mes tai pamatysime ir išgyvensime „Unicef“ rengiamame labdaros koncerte, kurio metu surinktos lėšos ir taps mūsų atsakymu šiai šeimai ir šimtams, o gal tūkstančiams, panašių istorijų herojams, taps galimybe iš buvimo žemiau skurdo ribos pakilti į skurdo ribą. O gal, kažkam pavyks patekti ir į sočiųjų, nestokojančių eiles. Tad ne kada nors, bet šiandien, čia ir dabar reikia mūsų paramos jiems. Būkime kantrūs. Eikime mažais žingsniais norėdami su entuziazmu nueiti kuo ilgesnį kelią. Pradėkime nuo dešimt centų per dieną, pasiekime tris eurus per mėnesį, bent dešimt eurų per metus ir... Šios istorijos herojai spręs savo išlikimo klausimus ir šypsosis, matydami viltį, o tu tapsi pastoviu „Unicef“ rėmėju už kiekvieną vaiką. Tiesiog pradėkime...

Šeimos istorijos plačiai neaprašinėsiu. Tačiau keletas detalių labai giliai palietė mane. Pirmiausia pokalbis po medžiu. Čia man į atmintį iškyla daugybė biblinių istorijų ir svarbių įvykių, kurie įvykdavo būtent po medžiu. Svarbi vieta. Po medžiu, šalia savo namų palapinės angos.

Močiutė pasakoja savo istoriją. Be didelių emocijų, akyse jokių ašarų, jokių balso niunasų. Tiesiog kalba kaip apie įvykusią tikrovę, kurios nebesugrąžinsi. Gaunu pirmąją pamoką. Jos, gilus žvilgsnis ir skaisti, raukšlėta, bet kilni veido išraiška man, kunigui, primena – nesiknaisiokime praeityje. Joje jau buvome, joje viską žinome, kas ir kaip buvo. Praeityje mes jau buvome. Ji negali mūsų blokuoti, uždaryti ar sugniuždyti. Ji arba mus pamokys, sustiprins ir ves pirmyn, arba bus mūsų savinaikos diena, kurioje tapsime tik statistiniu dėmeniu. Sprendimą padaro ir ši močiūtė. Ji veikia, čia ir dabar. Be jokių sentimentų, priekaištų ar išsisukinėjimų. Reikia, tai reikia. Juk čia vaikai, anūkai, savų vaikų regimasis atspindys, kraujas ir šaknys. Tokių žmonių sąmonėje labai gili ir svarbi šeimos patirtis, svarba ir jos tarpusavio santykiai. O tokie kraštai kaip Afrika, šeimos sąvoką pakelia į aukštesnį lygmenį – šeima tampa kaimynai, giminaičiai, svetimi. To paties likimo bendrakeleiviai.

Afrikoje nėra vaikų namų, o našlaičių – milijonai. Be to, nepamirškime, alkanų, bakužėlėse gyvenančių milijonų našlaičių. Močiutės ryžtas įkvepia nebijoti išeiti iš savo saugumo ir komforto zonų ir tiesiog daryti gerus darbus, prisiimti atsakomybę ir... Tai ir tampa svarbu.

Močiutės veikimo priežastimi nebuvo spontaniškas veiksmas, ar pigi užuojauta ar baimė, ką kaimynai pasakys, ar kažkokie finansiniai išskaičiavimai. Šie vaikai pas ją atėjo be vaiko krepšelio, be pinigų, alkani, be dotacijų ar paramos. Jie atėjo pliki, nuogi ir basi. Šių vaikų gyvenimas baigėsi tą akimirką, kai mirė abu tėvai. Močiutė tai žino. Ir ji apsisprendžia. Ne veltui tokios moterys vadinamos MAMONIS, MOČIUTĖMIS – nes jos moka MYLĖTI. Tai ir padarė ši močiutė. Ji parodo, kokia yra tikra meilė, ką reiškia netekti, kad atgautumei, prarasti, kad suprastumei, būti sukrėstam, kad vertintumei. Vertintumei gyvenimą, šiandieną, supančius žmones. Ji pasirinko šiuos vaikus mylėti. Ir dalintis savo skurdo neturėjimu....

Brangieji, nepatikėsite, šie vaikai auga, eina į mokylą, yra švarūs ir tvarkingi, tiek kiek galima čia tokais būti. Močiutės pasakojimas žavi. Ramų balsą, šypseną veide keičia į tolį trumpam nukrypstantis žvilgsnis... Ir lieka neaišku – atsivėrė atminčiai ar tiesiog pabandė nuryti šiandienos gumulą. Kitas dalykas, kurį atradau – tai jos veidas. Jos veido kaita. Šie žmonės yra veidų žmonės, jie skaito veidus, seka veidų mimikas, reaguoja ir kalbasi žiūrėdami tik į veidą. Tai rašau todėl, kad paklausus ar ji tikinti, koks jos santykis su Dievu, ar ji meldžiasi – ji... Ji tiesiog persimainė visų akivaizdoje. Veidas tiesiog įgavo spalvą ir žavesį, akyse atsirado didžiulė viltis ir tikėjimas. Tikras spindėjimas Afrikos pilkumoje. Ji pakelė rankas į dangų, parodė, kaip sukalba maldą. Jai Dievas yra visa viltis, paguoda ir stiprybė. Ji nekaltina tokioje būsenoje savo Dievo, nekaltina, kodėl tokia našta senatvei atiteko, neanalizuoja, už ką ir kodėl jai tokia dalia. Ji tiesiog nusprendžia mylėti šiuos vaikus ir būti jiems motina. Šia vaikai labai laimingi!

Dar kartą pamačiau Tiesą žmogaus veide – kaip tikėjimas, malda ir pasitikėjimas Dievu pakeičia žmogų, kuris ir Afrikos karštyje ir lūšnynuose gali tiesiog mylėti kitą ir save kitam padovanoti. Močiutei tikėjimas yra viskas kas brangiausia, ko negali išplėti karštis, negali sunaikinti skurdas ar išdraskyti dejonės. Ir brangiausia – tikėjimas, viltis ir meilė.