Atgijusi senelių žemė

Į Lietuvą H.Šulcas paprastai atvyksta du ar tris kartus per metus. Šį kartą gimtinėje jautėsi ypatingai, nes grįžo gražių sukaktuvių proga – 40 metų misionieriško darbo Afrikoje ir 50 metų kunigystės. "Spalio pabaigoje buvo ir mano gimtadienis", – priduria kunigas H.Šulcas.

Telšių vyskupas Kęstutis Kėvalas norėjo paminėti šias datas ir Klaipėdos parapijoje, kurioje gimė kunigas H.Šulcas, aukojo Mišias ir suruošė šventę. "Vos tik įėjau į bažnyčią, pasijutau pakiliai, – dalijasi įspūdžiais kunigas misionierius. – Mano senelis ir tėvelis buvo vokiečiai, o jų žemėje, kurią aš paveldėjau, įsteigiau Jaunimo sodybą. Po Mišių kaip tik ten vykome."

H.Šulcui niekaip neišdyla iš atminties vaizdas, kurį išvydo į Klaipėdą atvykęs prieš du dešimtmečius. "Nesupratau, ar čia Nikaragva, ar Afrika, nes žmonės taip pat, kaip ir ten, puolė prie šiukšlių kalnų. Tada buvo šalta, vėjuota, seni žmonės ir vaikai juodomis rankomis, radę gabalą duonos, jį iškart ir suvalgydavo. Aš buvau labai sukrėstas. Tada kilo mintis, kad reikia kažką daryti. Nenorėjau paveldėtos senelių žemės imti, bet kadangi ji būtų atitekusi kitiems, nusprendžiau įkurti Jaunimo sodybą. Joje šiandien lankosi ir kunigai, ir vienuoliai, vyksta rekolekcijos, mokymai suaugusiems ir užsiėmimai vaikams. Nuostabus jausmas matyti, kad senelio žemė atgaivinta, ant jos stovi pastatų. Norėjau ir ūkį čia sukurti, kad galėčiau arklį su vežimu turėti ir su pypke bei skrybėle važinėtis. Tačiau atsirado kitų darbų, teko šią idėją atidėti", – šypsosi kunigas H.Šulcas.

Pasak jo, kaskart sugrįžęs į Tėvynę jis išgyvena širdies, proto ir jausmų pakilimą. "Jaunimo sodyboje Kėkštų kaime žmonės rūpinasi beveik šimtu vaikų. Pirma mergina, kurią anuomet ištraukiau iš to šiukšlyno, šiandien jau yra baigusi universitetą", – sako misionierius.

Nelengva vaikystė

Kunigas H.Šulcas gimė Klaipėdoje, ją paliko penkerių, todėl nedaug teatsimena. "Bet pamenu karo triukšmą ir momentą, kai turėjome bėgti į bunkerį. Skeveldra pataikė į mano tėtį, man matant jis žuvo. Pamenu liūdną mamos veidą prie lango, kai ji girdėdavo šūvius. Taip pat pamenu mūsų namą Gėlių gatvėje, kaip mūsų aplankyti dviem arkliais traukiamu vežimu atvažiavo senelis. Namas tebestovi, neseniai ir pats jį aplankiau", – panyra į prisiminimus H.Šulcas.

"Tėčio tėtis mus su broliu ir mama atsivežė gyventi į Vokietiją. Mama jauna liko našlė. Sunkūs laikai – maisto nebuvo, ligos kamavo, todėl būdama 30 metų sakydavo, kad greitai mirs", – dalijasi skausmu kunigas.

Mano mama sakydavo: "Jeigu žmonės sugyventų kaip laukiniai gyvuliai, tai mūsų žemė būtų rojus." Mama Ruandoje išbuvo penkerius metus, padėjo man kurti Jaunimo sodybą.

H.Šulcas mokėsi Vasario 16-osios gimnazijoje. Nors gyventi pokario Vokietijoje nebuvo lengva, tuos laikus jis prisimena kaip labai gražius. "Džiaugiuosi, kad gimnazija labai gerai išmokė lietuvių kalbos. Gyvenome buvusiose kareivinėse, berniukai buvo atskirti nuo mergaičių. Buvo ir skautai, kurie man labai patiko. Dažnai būdavo šalta, nes negaudavome anglių pasišildyti, ir būdavome alkani, nes maisto labai trūko. Pavakariams gaudavome pietų likučių – arba bulvių, arba kopūstų. O vakarienei valgydavome duoną su trupučiu taukų, kuriuos atsiųsdavo iš Amerikos. Kartais – dar gabalėlis sūrio, ir baigta. Dešros vakarienei niekada nebuvau matęs", – pasakoja jis.

Maištinga siela

Misionierius neslepia, kad paauglystėje buvo tikras maištautojas. "Dvylikos buvau įsimylėjęs gražią lietuvaitę Tamarą. Iš neturėjimo ką veikti rūkiau, nors ir labai nepatiko, bet reikėjo pasirodyti, kad aš – ne mažiukas. Eidavome į susprogdintą oro uostą daužyti ten besimėtančių plytų, kurios buvo aplipusios cementu. Tą cementą nudaužyti buvo labai sunku, daug vargti reikėdavo, kad paskui plytas galėtume parduoti. O už gautus pinigus eidavome į kiną ar rūkyti nusipirkdavome", – sugrįžta prisiminimais į ankstyvą paauglystę.

"Kartkartėmis gimnazijoje vyko ir šokiai, bet mus, mažiukus, anksti išvarydavo. Į šokius leisdavo tik tuo atveju, jei paruošdavai kokį nors pasirodymą, pavyzdžiui, pakoncertuodavai su gitara. Bet kai mus anksti išvarydavo, iš nuobodulio susigalvodavome, ką veikti", – šypsosi kunigas.

"Vieną tokį šeštadienio vakarą labai gerai prisimenu. Draugavau su vadinamaisiais skustukais – skustagalviais, paprastai tariant. Nuskusta galva anksčiau išduodavo, kad turi blusų. Tie berniukai buvo tikri chuliganėliai, bet man buvo smagu su jais išdykauti. Per vienus šokius padegėme paraką, kurio radome apleistame oro uoste, ir sukėlėme rimtą sumaištį – net gaisrininkų prireikė. Yra tekę ir mergaite persirengti, kad galėčiau patekti į jų gyvenamą aukštą. Žinoma, mane sučiupo, gavau bausmę savaitę skusti bulves. Esu ir elektrą mergaitėms išjungęs, ir visaip gąsdinęs. Buvau tikrai išdykęs, mane mokytojai dažnai tampydavo už ausų ar antausį suduodavo – bet tada tai buvo normalu. Tik reikia suprasti, kad visa tai darėme iš nuobodumo, nes mokytojai nesugebėjo mūsų sudominti", – atvirauja misionierius.