Įdomiausias laidų vedėjos Ž. Kropaitės projektas

Daugeliui iš televizijos ekranų pažįstama laidų vedėja Živilė Kropaitė pastruoju metu gyvena kitokiu ritmu. Prieš aštuonis mėnesius gimus sūnui Vėjui, teko pakoreguoti tiek kelionių įpročius, tiek ir darbų apimtis. Tačiau neatrodo, kad žaviai ir energingai moteriai tai keltų nepatogumų.

Su Živile atvirai kalbėjomės apie vis dar gajus vaikų auginimo stereotipus, kintančią tėčio vaidmens sampratą ir šiandien daugiausia laimės jai suteikiančią gyvenimo dalį – sūnų Vėją.

– Teko girdėti, kad tėvystei atsakingai ruošėtės abu su vyru – drauge lankėte kursus, skaitėte susijusią literatūrą. Ar ir savo draugų rate pastebite šią gražią tendenciją, kai vaikai nebėra vien moterų reikalas? Kaip manote, kodėl vis dar yra vyrų, kuriems sunku (ar nesinori) prisijaukinti tėvystę?

– Vaikų auginimas nebėra vien moterų reikalas, tačiau visuomenės nuostatos keičiasi lėčiau, nei vyksta patys pokyčiai. Tarkim, pastebėjau tendenciją, kad vyrus už tą patį darbą, kurį moterys daro nuolat, tuoj visi puola girti: koks geras tėvelis, kaip nesibodi sauskelnių keisti, koks supertėvelis, kaip vaikui pasisekė, kad turi tokį tėtį, matai, ir į baseiną nuveža, ir masažus daro.

Negirdėjau, kad mane kas nors vadintų gera mama, nes vaiką migdau, raminu, vežu į baseiną, keičiu sauskelnes ar maitinu. Tai juk savaime suprantama. Mano vyras ir į žindymo kursus su manimi ėjo, tai išvis buvo kitų akyse didvyris. Bet dabar, manau, jau ne tokie laikai, kai didvyriais turėtų būti vadinami tie, kuriems svarbu lygiavertiškai dalyvauti auginant savo vaiką. Visa tai rodo, kokiu įdomiu laikotarpiu gyvename: vaizdiniai, veiksmai, sąmoningumas tarsi keičiasi sparčiai, bet tamsus šleifas iš praeities vis juos pridengia. Pavyzdžiui, visose vaiko auginimo knygose, kurias skaičiau, instrukcijos duodamos vien moteriškai giminei: "Pati paimkite, paduokite, pakelkite." Žodžiu, dar nėra įsisąmoninta, kad daugybei vyrų šie klausimai šiandien ne mažiau aktualūs.

Dar mane labai prajuokino vienos pažįstamos istorija. Jos vyras lauke vežimėlyje migdė vaiką, prisėdo ant suolelio ir (gal buvo ilgais plaukais) praeinanti vyresnio amžiaus moteris sako: "Vaikas miega, o pati sėdi." Esu įsitikinusi, kad jei ta moteris būtų pamačiusi, jog ten sėdi tėtis, o ne mama, ne bambėjusi būtų, o nustebusi, pasigrožėjusi, kad štai – tėtis migdo vaiką.

– Į motinystės atostogas išėjote per patį karjeros piką. Ar nejautėte nerimo, kad grįžus bus sunku pasivyti greitai lekiantį televizijos pasaulį?

– Aš visuomet sau bandžiau sakyti, kad televizija šiuo atžvilgiu yra baisi – vieną dieną ten tavęs vis tiek nebereikės. Todėl niekada neįsisvaigau ir nesusireikšminau, atvirksčiai, gal net perdaug nusireikšminu. Iš pradžių dėl to jos ir iš viso vengiau. Liūdnų atvejų prisižiūrėjau stebėdama vyresnius kolegas: kai kuriems atrodo, kad jie televiziją pradėjo. Be jų jos nėra ir nebūtų buvę.

Mano svajonė, kad man taip niekada nenutiktų, niekada neatrodytų, kad jeigu ne aš, kas nors nebūtų prasidėję nei televizijoje, nei radijuje, nei kur nors kitur. Nes toks mąstymas – nesąmonė. Gal tik V.Landsbergis turi teisę sakyti, kad be jo nebūtų Lietuvos, jei žvelgtume į šalies istoriją (juokiasi). Bet nesakys, nes yra per daug protingas. O visa kita būtų įvykę vis tiek. Manau, jei daug dirbi, esi proaktyvus, visos darbo svajos išsipildo, tereikia jų turėti. Ir turėti jėgų ignoruoti pikta linkinčius. Todėl, man atrodo, reikia baimintis ne traukinio nespėti pasivyti, o bijoti nebeturėti idėjų, energijos, entuziazmo, polėkio, potraukio naujovėms, noro keistis ir jausti šiuolaikinio pasaulio ritmą.

– Beje, ne iš vienos televizijoje besisukančios mamos teko išgirsti apie spaudimą po gimdymo kuo greičiau susigrąžinti buvusias formas. Gal ir jums pasitaikė išgirsti tokių paskatinimų?

– Ne. Mano laidą "Svarbios detalės", tikiu, panaikino ne dėl per didelio pilvo (šypsosi). Į kultūros laidą mane pakvietė ką tik pagimdžiusią, tad nemanau, kad ši potemė man aktuali. Tačiau grįžti į formas ir pačiai norisi kuo greičiau.

– Esate prasitarusi, kad, nėštumo metu neskubant nutraukti darbo televizijoje, iš kolegų susilaukėte ne tik palaikymo, bet ir kritikos, jog "pernelyg ilgai visa nėščia rodotės ekranuose". Kaip manote, kodėl mūsų visuomenėje vis dar gajus stereotipas, kad besilaukiančiai moteriai bent jau paskutiniais laukimo mėnesiais būtina kone izoliuoti save nuo aplinkos ir leisti dienas namuose?

Vaikų auginimas nebėra vien moterų reikalas, tačiau visuomenės nuostatos keičiasi lėčiau, nei vyksta patys pokyčiai.

– Ta kritika buvo iš vienos kolegės, ne visuotinė, o apie atskirus asmenybinius niuansus nenoriu kalbėti. Apskritai, man atrodo, šis stereotipas irgi labai pasikeitęs – paskutinėmis nėštumo savaitėmis kasdien ėjau į baseiną, nueidavau po 10–20 tūkst. žingsnių ir niekas kreivai nežiūrėjo. Bet, taip, tiesa, žiūrėjo ir sakė pastabas, jei apsirengdavau aptemptesnę suknelę. Man atrodo, žmonės linkę viską vertinti pagal savo laikus, jiems atrodo, kad tada buvo geriausia, ir štai, kaip tai pasiteisino, nes "va, kokie jie užaugo".

Aš sunkiai priimu, kai mamos aiškina, kaip auginti vaikus, sakydamos "mes tai jau nuo to ir to mėnesio mėsos davėm / paverkti leisdavom, ir va, kokie jūs užaugot". Neužaugome mes paprasti. Man atrodo, mano karta užaugo gana traumuota, kompleksuota, nelaisva, prisimenanti ir sovietines uniformas, ir stovėjimą kampe kaip ugdymo būdą, o drauge ir šūsnis naujovių. Todėl ir esame karta, labai gerai gebanti reflektuoti, suprasti, pavyzdžiui, kokio auklėjimo nenorėtų savo vaikams. Aš neatsidžiaugiu, kad gyvenu Lietuvoje – tokią kontrastų sankirtą retai kur rasi. Šitoks praeities idealizavimas būdingas daugeliui sričių, tiesiog kalbant apie vaikų auginimą jis pasidaro ekstremaliai ryškus.

– Šiuolaikinės mamos dažnai susiduria su visuomenės spaudimu, kai iš vienos pusės reikalaujama koncentruotis tik ties vaikeliu, tačiau kartu gausu ir manančių atvirkščiai – kad būtina nepamiršti savęs, savo karjeros. Gal su brukamais prieštaringais įsitikinimais ir jų sukeliama frustracija susidūrėte ir pati?

– Susidūriau, tai man labai jautri tema, nes pasidarė sunkiau susišnekėti su įspūdingas tarptautines karjeras padariusiomis draugėmis. Jos visos sako, kad nereikia skubėti turėti vaikų, o kai turi – daug darbo perkelti auklėms. O štai augindamas vaiką vis sulauki įvairių priminimų, kad ginkdie nesitrauk nuo jo bent pirmus metus. O ir trauktis nelabai norisi. Ir, kas žino, gal ir joms, toms draugėms, nesinorės trauktis… Bet dabar aš nesugebu joms paaiškinti kai kurių savo pasirinkimų ir tenka pasitelkti erzinantį pasakymą "kai turėsi vaikų, suprasi". Nors kol kas nelengva šia tema kalbėti, bet pati save stebinu: kartais maitinu vaiką, viena ranka jį laikydama, kita redaguoju tekstą. Vaiko priežiūros atostogų išėjęs mano vyras, bet vis tiek kažkokiu būdu sugebu ir su vaiku nuolat būti, ir dirbti. Moterys yra kosmosas.

– Viename savo feisbuko įrašų negailėjote kritikos visažinėms supermamytėms, reiškiančioms savo neprašytą nuomonę apie vaikų auginimą. Tąkart praeivės buvote subarta už telefono skleidžiamas bangas vaikeliui. Gal, augindama sūnų, susidūrėte ir su daugiau panašių kurioziškų situacijų?

– Tąkart buvo šiaip moteris, ne supermamytė. Dar pasitaikė ir vyras, kuris prekybos centre priėjo prie manęs su nešykle ir klausia: "Neuždus ten tas vaikas?" Šiaip jau man "supermamytės" sąvoka nesukelia neigiamų asociacijų. Man nuostabu ir aš pavydžiu moterims, kurioms pakanka vien būti su vaiku, kurios išsiverčia nepatenkindamos saviraiškos poreikio. Ir jei jos visą dieną sugeba išradingai, kūrybingai su vaikais pabūti, namus sutvarkyti, valgiu pasirūpinti, gražiai atrodyti ir dar forumuose patarimais pasimėtyti, nepereidamos į fanatizmą, tai jos tikrai yra supermamytės pačia gražiausią prasme, ir nieko blogo čia nematau. O patarimus visi perša nuolat. Paskutinis, kurį girdėjau, kad jau reikia nustoti maitinti, nes paskui neatpratinsi. Kai geriau pagalvoji, tai koks kieno reikalas, kiek aš savo vaiką maitinu? Labiausiai negaili patarimų tie, kurie patys netvirtai dėl savęs ir savo elgesio jaučiasi. Ir giminės. Bet čia – atskira neišsemiama tema.

– Dar besilaukdama sakėte, kad nesuprantate moterų, kurios atsisako palikti vaikus močiutėms ar kitoms artimoms moterims. Ar, gimus sūnui, vis dar laikotės šios pozicijos? O galbūt dabar norite nuolatos būti su juo viena pati?

– Nenoriu nuolat, bet jei tris valandas nepabūnu, jau išsiilgstu siaubingai. Močiutės gerai, jei pačios laikosi pažadų nuolat prižiūrėti, klausosi tavęs, joms svarbu išgirsti tavo prašymus. Su didžiuliu siaubu pamenu, kai Vėjukui buvo mėnuo, važiavome prie jūros. Tais laikais pasitraukti nuo jo ir 10 min. buvo kosmosas, bet, pamenu, nuėjau į prekybos centrą pirkti tokio įtaiso arbatžolėms košti (šypsosi), stoviu prie kasos Palangoje, ir girdžiu, kaip viena močiutė sako kitai (o drauge ir jos gal pirmokei anūkei): "Mano anūkėlė tai taip nesielgia, nu kur matyta! Gerai ištraukti beržinės košės ir baigtųs kaprizai! Kaip tėvai turėjo auklėti?" O tos anūkės močiutė, užuot apgynusi savo gujamą anūkėlę, kuri stovi apsiverkusi ir susigūžusi, sako: "Tai va, taip ir auklėja... sakyk jiems nesakęs." Jeigu močiutės tokios, geriau jau vaikai augtų be jų.

– O kokie pagrindiniai jūsų su vyru vaikų auginimo filosofijos bruožai? Galbūt yra populiarių įsitikinimų apie auklėjimą, kurie jums – visiškai svetimi?

– Mūsų vaikas – dar tik kūdikis. Stengiamės kurti saugų ryšį, tikime, kad kuo saugesnį jį sukursi nuo ankstyvos kūdikystės, tuo savarankiškesnis, savimi labiau pasitikintis vaikas užaugs. Ir tai jau matyti: pirmus mėnesius nešiojome, maitinome pagal poreikį, glaudėme prie savęs kiekvieną akimirką, ir matai, kaip iš nuolat verkiančio kūdikis tampa drąsiu, nuolat besijuokiančiu, žmonių nebijančiu žmogiuku. Mums artimos prieraišiosios tėvystės idėjos, gerokai tolimesnė – populiarioji Gina Ford ir jos dienotvarkės.

– Augote kartu su seserimi, iki šiol, atrodo, esate išlaikiusios šiltą ryšį. Kokia šios seseriškos draugystės paslaptis? Apskritai, kokia buvo jūsų vaikystė?

– Ryšys dabar gražus, o mama sakė, kad vaikystėje ir mušėmės, ir ko tik nedarėme (šypsosi). O mano vaikystė buvo graži. Tėvai stengėsi suteikti visko, ko patys neturėjo, negailėdami savęs. Turėjome visas sąlygas užsiimti, kuo norime, valgyti, ką norime, draugauti, su kuo norime. Tik, aišku, sesei emociškai labiau pasisekė, nes, man atrodo, visiems antriems vaikams tais laikais labiau pasisekdavo. Gyvenimo trajektorijos juk visų tėvų buvo labai panašios (mokykla–universitetas–vaikai), ir vaikų jie susilaukdavo labai anksti, dar nieko nesuprasdami apie gyvenimą ar juolab vaikų auginimą. Todėl kuo paskesnis vaikas, tuo, man atrodo, brandesnis jo emocinis intelektas.

– Jūsų sūnui Vėjui – aštuoni mėnesiai. Galbūt jau spėjote pastebėti išskirtinių jo asmenybės bruožų?

– Atrodo, kad vardas atitinka temperamentą (šypsosi) – jau sunku jį nulaikyti.

– Nepaisant to, kad sūnus – didžiausias jūsų su vyru prioritetas, tikiu, bent kartkartėmis atrandate laiko ir sau. Kaip jis atrodo?

– Kiekvieną sekmadienį važiuojame į "Snaigės žygius", o vakarais dabar žiūrime serialą "Tidying up with Marie Kondo". Iš jo semiamės patarimų, kaip namuose turėti kuo mažiau daiktų (šypsosi).

– Prieš gimstant sūnui, mėgote keliauti, atrodo, kad aistra gyventi aktyviai bei tyrinėti naujas vietas nedingo ir jam gimus. Kaip pasikeičia kelionės, kai prie kompanijos prisideda dar vienas, mažas, keleivis?

– Jau nuo pirmų mėnesių tampėmės Vėją po Lietuvą ir pasaulį. Tada man buvo gana sunku, bet, atrodė, tokia graži vasara, negi sėdėsi namie… Bet kitiems patarčiau, jei vasara ne tokia graži, pirmus tris mėnesius geriau pabūti stabiliai. Vis dėlto tai tarsi ketvirtas nėštumo mėnuo – kūdikiui reikia nuolatinio kontakto, jis dažnai nori būti maitinamas. Aš ne specialistė, bet empirika leidžia dalyti tokius patarimus. O jei jūsų kūdikis dar ir nekenčia automobilinės kėdutės, tai išvis (šypsosi). Vėjas jau atlaikė aštuonis skrydžius. Kuo toliau, tuo sudėtingiau jį nulaikyti vietoje (šypsosi). Keliavimas pasikeitė tuo, kad dabar renkamės vieną nakvynės vietą visai savaitei, o anksčiau yra buvę, kad kasnakt apsistodavome vis kitur. Vaikai subanalina gyvenimą ir priverčia pripažinti seniai žinomas tiesas, pavyzdžiui, kad geriausiai tinkamos yra all inclusive (viskas įskaičiuota – angl.) atostogos (juokiasi).

– Šiuo metu vedate televizijos laidą apie kultūrą. Ar nesunku derinti karjerą ir motinystę? Kokie tolesni darbo planai? Galbūt, augant sūnui, naujų profesinių iššūkių planuojate vis daugiau?

– Kai jam bus metai, grįšiu į Lietuvos radiją. Toliau vesiu kultūros žinias, t.y. "Kultūros dieną" per "LRT plius" šiokiadieniais 20.10 val. Kol kas laidą dalijamės su kolegomis, tad derinti nesunku. Bet ateityje, žinoma, norėsiu naujų projektų, ir tikiuosi, kad kažkas naujo ir įdomaus jau pakeliui. Nors pats įdomiausias projektas dabar – Vėjas ir jo kryptys.



NAUJAUSI KOMENTARAI

  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių